Ar užmegzti santykius, jeigu dar nenoriu šeimos?

Hi!

Šita tema super kvaila, nes ir situacija neatsilieka, bet draugių patarimai čia netinka. Gerai, tarkim merginai (konkrečiai, tai man) 19 metų, tinka ir kai bus 20. Puikiai žinau, kad nei po metų, nei po 3 vestuvių nenoriu, bet meilės ir švelnumo man reikia jau dabar. Atrodytų, elementaru - reikia susirasti draugą. Tai padaryti gal ir įmanoma, nes progų buvo ir atsiranda, bet sunkiai ištveriu išsiskyrimus ir gąsdina vien ta mintis, kad po kažkiek laiko (kelių mėnesių, metų ar net kelių) išsiskirsim. Gerai, jei greitai pasimirš, o kas jeigu ne? Jei vėl kankinimasis ir vietos neradimas. Po vienos tokios šiaip sau patirties supratau, kad draugas turi tik puošti gyvenimą, kad neturi tapti centru, apie kurį sukasi gyvenimas, bet nu liūdna būna po to nors tu ką... Atsiranda prisirišimas ir panašiai... Tai ką tokiu atveju daryti? Lakstyti po visur, pažindintis su daug kuo, bet nesileisti į kažkokius santykius su niekuo? Beje, dažnai man patinka ir traukia vyresni už mane vaikinai, tai kažkaip ir jų atžvilgiu nesąžininga, nes juk jie jau gal ir apie tą pačią šeimą galvoja, o aš čia taip... Per visus lakstymas irgi ne man, nes per daug rimta esu. Rimta, bet santykių noriu, nors ir bijau.

Kokia jūsų nuomonė? Ką jūs tokių metų darėt ir ką apie visa tai (santykius) galvojot?

Pavadinimą tai žiauriai pervadinot... ;/

Tada pati patikslink, kas tau yra svarbiausia, nes "Santykiai" yra labai neapibrėžta.

Tai temos esmė kokia?
Noriu turėti berną, bet nenoriu vestuvių...?
Štai idėja:
Turėk berną, bet netekėk už jo???? :D

PS. tu teisi. Tema tikrai YRA kvaila.

Man tuomet iškilo klausimas kas tuomet yra santykiai tau? Ir kur tarp santykių ir šeimos pas tave dingsta draugystė?Draugystė ne siaurąją prasme, kad va dabar susirasiu draugą ir viskas. Tai bus mano pasaulis. Kalbu apie draugystę platesne prasme.

Viskas gerai, tinka ir toks.

jei yra pradzia, visada bus ir pabaiga ... net jei turesi kaciuka, kai jis nudves ar pabegs ar dar del kokios priezasties jo neliks - skaudes. Turi ismokti susidoroti su tuo arba prisipazinti, kad skausmo nenori labiau nei nori paciu santykiu ir nemegzt ju.

Hm. Sunku apibrėžti, kas yra santykiai. Galbūt man tai yra žinojimas, kad tu turi žmogų, kuriam rūpi ir kuris rūpi tau, su kuriuo tu leidi dalį savo laiko, bet tikrai ne VISĄ laiką. Turi žmogų, kuriam rūpi tavo problemos, o tau rūpi jo. Tai vos ne geriausias draugas, kuris žino apie tave daug ką, bet nesisavina tavęs kaip jo priklausomybės. Tai greičiausiai yra bendravimas su žmogumi, kuriuo pasitiki ir kažko vienas iš kito tikitės.

Nesakau, kad kai atsiranda šeima, tai dingsta draugystė, bet šeimai aš dar per jauna, o santykiams jaučiuosi subrendusi pakankamai, tačiau atsiranda problema tada, kai draugas pradeda norėti kažko daugiau arba tiesiog supratęs, kad aš nepasiryžus kažkokiam ėjimui į priekį, atšąla.

laile,

man atrodo, tu labai nori užbėgti įvykiams už akių, viską sukontroliuoti ir sustyguoti n metų į priekį. :) Kažkada ir aš labai panašiai jaučiausi.

Pirma, kas užkliuvo, tai tas vyras-gyvenimo centras. Esi teisi manydama, kad taip neturėtų būti. Neturėtų nei tada, kai tu, būdama jauna, nori šėlti ir pažinti gyvenimą, nei tada, kai jau būsi ištekėjusi ir turėsi vaikų. Kam patiktų iš paskos slankiojantis šešėlis?
O dėl vestuvių, tai juk bendraamžiai ar kiek vyresni lygiai taip pat neskuba kurti šeimų, tačiau irgi nori draugystės, dėmesio, intymumo. Mėgaukitės tuo.
Su vyresniais dar mažiau turėtum sukti galvą. Kaip turėdami daugiau gyvenimiškos patirties jie turėtų suvokti, kad esi jauna, kas tau šiuo metu labiausiai rūpi ir jeigu nori būti kartu, teks abiem taikytis su kažkokiais skirtumais (kuo didesnis amžiaus skirtumas, tuo jų daugiau). Tu tikrai nesi atsakinga už tai, kad jie nori vaikų. Jeigu vaikai būtų svarbiau už bendravimą su konkrečiu žmogumi (šiuo atveju tavim), jie eitų ir susirastų tą, kuri jiems tuos vaikus gimdys ir nesispardys per daug. Nors ir vyresni šiais laikais niekur neskuba... Nebent kalbam apie kokius 40-mečius. :)

O jei vienu sakiniu.... Tai draugaukit, mėgaukitės, santykiaukit ir mažiau sukit galvą dėl nesamų problemų.

Čia turbūt daugiausiai tiesos. Aš labai bijau to išsiskyrimo/netekties skausmo, nes jo ne pagal savo metus turėjau daug ir tai jokiu būdu nereiškia, kad kalbu tik apie vaikinus. Mane šita prasme lengva palaužti, o atsitiesti ir vėl eiti pirmyn be galo sunku. Bet tos žmogiškos šilumos man reikia. Atrodytų reikia išmokti, kaip jūs sakot, susidoroti su tuo, bet nežinau, nuo kurio galo pradėti. Dėl to ir įdomu, kaip būdami/buvę mano metų apie tai galvojo nepažįstami žmonės.

Laile, bet tu bijai to, ko gali niekada nebūti. O gal jūs ilgai ilgai draugausite, kol tu užsimanysi šeimos, o vaikinui tokių norų nebus. O gal pradėjusi draugauti su šauniu vaikinu, jau po metų labai užsimanysi susituokti. O gal jūs abu niekada neužsimanysite šeimos. Arba Jūs išsiskirsite ne todėl, kad tu nenori šeimos, o todėl, kad atsibosite vienas kitam, kuris nors būsite neištikimas, kuris nors išvažiuos gyventi kitur ir t.t. ir pan.

Variantų yra N, tačiau neverta spėlioti, kaip bus, nes gali būti įvairiai. Ateities niekas nežino.

Tai susirask vyrą, kuris irgi nenori (dar) kurti šeimos - nemanau, kad tokių mažai.

Laile, kas trukdo megzti draugystę? Tik tavo įsitikinimai. Beje, man santykių apibrėžimas yra štai: Meilė tai yra pagarba, pasitikėjimas, rūpestis, bendravimas, pagalba, supratimas, kompromisų ieškojimas ir daugelis dalykų... Kaip kadaise mama man vaizdžiai paaiškino kas yra santykiai. Tai dviejų delnų sudėjimas kai rankų pirštai remiasi vienas į kitą. Santykiai susideda iš penkių dalykų - pagarbos, pasitikėjimo, bendravimo, supratimo ir sekso. Tai yra visų santykių pagrindas. Jei kurios dalies trūksta tai jau nėra tvirti santykiai. Taip, kad meilė apibrėžia santykius. Taigi, draugystėje, taip pat ir santuokoje yra tokie patys dalykai. Be to, neneigiu tavo poreikių tik papildau.

Negaliu nesutikti, aš tikrai per daug toli žiūriu į ateitį, reikia šitą įprotį vyti šalin, bet man viskas atrodo taip... trapu ir dėl to, ko gero, svarstau, kas bus ateityje. Esi teisi, sakydama, kad man reikia mėgautis tuo, ką turiu dabar, ir negalvoti, kas bus ateityje, bet kartais iš per daug didelės baimės visko netekti, kyla baimės net nepradėti.

O dėl tų vyresnių, tai man kažkoks perdėtas gailestingumo jausmas pasireiškia. Ko gero, per daug galvoju apie kito jausmo ir pamirštu, kad jis apie mane turbūt tiek negalvos. Tarkim ir dabar galbūt yra žmogus, kuris traukia, kurį galbūt ir aš kažkiek traukiu, bet pagalvojus, kad jis (jei viskas bus gerai), norės kažko daugiau, o aš negalėsiu to pasiūlyti ir tada arba kankinsiuos, kad nesuteikiu brangiam žmogui to, ko jam reikia, arba jis išeis, palikdamas mane. Pati matau, kad per daug čia tų baimių, bet neužsigrūdinau dar tiek.

Kažkada panašiai jauteisi, kaip perauklėjai save?

Man dar trūksta pasitikėjimo kitu žmogumi. O tai juos žudo. Nepersekioju, neįtarinėju kiekvieną kartą, bet kad niekada taip iki galo ir nepasitikiu, tai turbūt mato.

Laile, bijoti natūralu. Bijai ne tik tu, bet ir kiti. Labiau pasitikėk savimi, tuomet ir bus kitaip. Pasitikėsi savim, grįš pasitikėjimas ir kitu žmogumi.

Pirmiausia, manau, reiktų susitaikyti su tuo, kad vis tiek nieko neturi - t. y., susitikinėji su vyru, bet jo neturi. Net jei susituoksi, neturėsi. Neturi, taigi ir negali prarasti: tai, kas yra, yra, o ko nėra, nėra. Jokių garantijų tau niekas neduos. Klausi, ar verta kurti santykius, jei galbūt jie neilgai truks? Tokiu atveju reiktų paklausti: ar tiesiog bendravimas tau yra vertybė?

Taip, bendravimas man didelė vertybė.

Tada pasistenk sutelkti dėmesį į patį bendravimą, negalvodama, kas bus vėliau. Tiesa, reiktų išsiaiškinti, ar pats vyras tam nusiteikęs, kad nekiltų nesklandumų. Gyvendama su savo baimėmis dėl ateities, kliudai pilnai išsipildyti dabarčiai. Vietoje to, kad sėdėtum ir svarstytum "kaip čia bus, jeigu bus", geriau, pvz., išeik į lauką, pasikviesk draugą, pasiuskit su sniegu, nusileiskit su rogėm nuo kalno, paskui šildykitės karšta arbata... tai bus daug tikriau nei kažkokie bandymai "suvaldyti ateitį". Tai tu gali turėti. Na, išsiskirsit, išsiskirsit, bet turėsi vyrą, su kuriuo (buvo) smagu, su kuriuo kažko patyrei, su kuriuo vis dar gera išgerti arbatos ir šypsotis prisiminus praeitį. Kam rūpintis tiek į tokį ir bandyti pasiruošti ar išvengti to, ko galbūt nebus, o jei bus - nepasiruoši vis tiek.

Ačiū.