Tema sukurta: 2009.02.28 22:03
Pirmas Atgal 13 14 15 16 17 18 19 Toliau Paskutinis
2016.08.06 13:16 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


AlAkbar
AlAkbar
Meistras
Gerrmantas rašė:

Tai pagaliau atsivėrė akys ir stojai nocionalistų pusę pradėjai mąstyt


o kada buvo kitaip tik nacionalizmas, kaip ir kapitalizmas, kaip ir socializmas, kaip ir komunizmas yra dvejopi, o kitame gvenime neketinu vel sedet be antros puses.
na bet jei tau truksta emociju, tai aisku gali paziuret youtubej laida "ivykiai sukrete Lietuva" pirma ir antra dalis. Bus peno tavo samokslo teorijai
bet sakau ta tavo rasiu teorija veikia tik is dalies, ir ne visi zydai yra masonai ar ten kitus laiko gojais, aisku dauguma labai sukti, kaip tame anekdote kaip lietuvis skolinisi auksini is zydo . bet nebutina velti visus ant vieno kurpaliaus.
Aisku kai matau kad sirai Lietuvoje turi gan neblogus darbus (cia melas kad ju atvyko vos keli i Lietuva), o lietuviai paversti bomzais, tai aisku vaizdas nekoks. vadinasi musu sistema kazkur slubuoja.
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.06 14:23 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
fxx3 rašė:

Gerrmantas rašė:



Tai pagaliau atsivėrė akys ir stojai nocionalistų pusę pradėjai mąstyt




o kada buvo kitaip tik nacionalizmas, kaip ir kapitalizmas, kaip ir socializmas, kaip ir komunizmas yra dvejopi, o kitame gvenime neketinu vel sedet be antros puses.

na bet jei tau truksta emociju, tai aisku gali paziuret youtubej laida "ivykiai sukrete Lietuva" pirma ir antra dalis. Bus peno tavo samokslo teorijai

bet sakau ta tavo rasiu teorija veikia tik is dalies, ir ne visi zydai yra masonai ar ten kitus laiko gojais, aisku dauguma labai sukti, kaip tame anekdote kaip lietuvis skolinisi auksini is zydo . bet nebutina velti visus ant vieno kurpaliaus.

Aisku kai matau kad sirai Lietuvoje turi gan neblogus darbus (cia melas kad ju atvyko vos keli i Lietuva), o lietuviai paversti bomzais, tai aisku vaizdas nekoks. vadinasi musu sistema kazkur slubuoja.


Tu visa laiką pabrėži kad neturi antros pusės kas su tavim negerai? Kiba tu invalidas , rankas ir kojas valdai? Turi galvą ? ,Kokios problemos ? Manau įpatingo grožio kad moterį susirasti nereikia ,svarbu sveikatėlę turėti .
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.06 14:39 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


AlAkbar
AlAkbar
Meistras
Gerrmantas rašė:

Tu visa laiką pabrėži kad neturi antros pusės kas su tavim negerai? Kiba tu invalidas , rankas ir kojas valdai? Turi galvą ? ,Kokios problemos ? Manau grožio kad moterį susirasti nereikia ,svarbu sveikatėlę turėti .


ce tokia karma pas mane, kad buvau nacionalsocialistu praeitame gyvenime.. matai ne visiems pabirbinimas yra "meile", nebent tu turejai omeny kad sveikatos prie plugo stovet
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.06 14:43 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
Nesuprantu tavęs .Klausimas būtų ar tu buvai užsibrėžęs tikslą ir iki galo įgyvendinęs ?
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.06 15:29 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
fxx3 rašė:

Gerrmantas rašė:



Tu visa laiką pabrėži kad neturi antros pusės kas su tavim negerai? Kiba tu invalidas , rankas ir kojas valdai? Turi galvą ? ,Kokios problemos ? Manau grožio kad moterį susirasti nereikia ,svarbu sveikatėlę turėti .




ce tokia karma pas mane, kad buvau nacionalsocialistu praeitame gyvenime.. matai ne visiems pabirbinimas yra "meile", nebent tu turejai omeny kad sveikatos prie plugo stovet

Sveikata pasireiške kai nori ką nors nuveikti ir turi ryžto . MAN užeidavo noras ką nors sukurti ir tyrinėt paugliai būdami net spromenis pasigamindavom. snargliai būdami šaunamajį ginklą muškietą pasidarydavom , o knygas tik apie heroizmą skaitydavom , kaip žmogus su peiliu nukaudavo lokį grizlį arba tigrą .Šautuvu mūsų manyma negarbinga užmušt plėšrūną. Darželyje prisimenu kai paišydavom ant popieriaus karą ,aklėtojos neleisdavo vaizduoti piešinyje kaip vokiečiai nukauna rusų kareivį turėdavo būti antraip . Tuo metu apie NSDAP jokio supratimo .
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.06 15:51 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


AlAkbar
AlAkbar
Meistras
Gerrmantas rašė:

.Šautuvu mūsų manyma negarbinga užmušt plėšrūną .


na tai papasakok kaip garbinga, idemiai klausau
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.06 18:45 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
TAI PABRĖŽIU BUVO VAIKYSTĖS IŠMISLAI.Knygose autorius Karlas Majus
lokių medžiotoju sunus aprašoma kaip vyrai nukaudova su peiliu 3metrų ir toną sverenčius grizlius .Skaičiau apie žmonių ir tigrų susirėmimus be šaunamojo ginklu iš daugelio pasakojimų išsiaiškinau tigrą su peiliu užmušti ir likti gyvas neįmanomą ,nes didžioji katė labai vikri per susikibimą su žmogum prieš žudamą paleidžia mirtinus nagus į darbą. Meškiną užmušti su peiliu buvo nemažai atvėju ,tačiau kas su tigru susirėmė nei vienas nešgyveno nors užmušė plėšrūna. (kalba eina apie kovą su peiliu ). Senovės Romoje būdavo gladiatorių rūšis Bestiarijai (bestiarii 'kovotojai su žvėrimis').ir jai žmogus būdavo apmokytas ir ginkluotas kalaviju arba ietimi žmogus vienas pries vieną su tigru arba lokiu dažniausiai laimėdavo . Prieš kalavija kitą kalbą {ne prieš peili }PABRĖŽIU žvėriukas neturėdavo šanso išlikti.
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.07 10:08 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
GENOCIDAS RYTŲ PRŪSIJOJE

Pitter Hedrook

Maksas Hastingsas - vienas iš istorijos lyderių Didžiojoje Britanijoje. Savo knygoje "Armageddon: The Battle For Germany 1944-1945" [Armagedonas: Mūšis už Vokietiją 1944 -1945] jis daugiamečių tyrimų ir šimtų liudininkų - kariškių ir civilių - prisiminimų pagrindu ryškiai ir iš naujo aprašo paskutinius Antrojo Pasaulinio karo mėnesius. Tarp kitko Maksas Hastingsas atskleidžia nežinomus negailestingo tarybinių karių puolimo per rytinius Vokietijos rajonus puslapius.

Kaip rašo Hastingsas, pirmasis rusų įsiveržimas į rytinius Vokietijos rajonus įvyko 1944 m. spalio mėn. kai Raudonosios Armijos daliniai užgrobė keletą pasienio kaimų. Po penkių dienų jie buvo iš ten išmušti ir prieš vokiečių kareivių akis atsivėrė neaprašomas paveikslas.
Vargu ar nors vienas civilis išvengė mirties nuo rusų kareivių rankų. Moteris nukryžiuodavo ant daržinių durų ir ant apverstų vežimų prievartaudavo, traiškė tankų vikšrais. Jų vaikus taip pat žvėriškai nužudė. 40 prancūzų belaisvių ,dirbusių aplinkinėse sodybose, „išlaisvintojai" sušaudė. Toks pats likimas ištiko ir pripažintus vokiečių komunistus. Raudonaarmiečių veiksmai nebuvo padiktuoti beprasmiško žiaurumo - tai buvo metodiškas sadizmas, neturintis sau lygių.

„Fermos kieme stovėjo vežimas, prie kurio nukryžiuotojo poza vinimis per rankas buvo prikalta keletas nuogų moterų - praneša vokiečių folksšturmo narys Karl Potrek. - Prie didelio užeigos kiemo yra daržinė ir prie kiekvienos iš dviejų durų nukryžiuotojo poza vinimis prikalta nuoga moteris. Gyvenamuosiuose namuose mes radome iš viso 72 moteris ir merginas, taip pat vieną 74 m. vyrą - visi jie buvo nužudyti žvėrišku metodu; tik kelių galvose buvo rasta kulkų skylės. Kai kuriems naujagimiams sutraiškytos galvos".

Netgi patiems rusams pasidarė nejauku, pamačius tokias žudynes. Maskvos paruoštos oficialios taip vadinamos „Didžiojo Tėvynės karo istorijos" autoriai įprastai labai kukliai šiais klausimais pripažįsta: „Ne visi kareiviai teisingai suprato, kaip jiems reikia elgtis Vokietijoje. Pirmosiomis mūšių Rytų Prūsijoje dienomis buvo atskiri teisingo elgesio normų pažeidimai'.

Čia tarybiniai istorikai, švelniai tariant, apsimetė naivuoliais. Iš tikrųjų, kaip rašo savo veikale „Sąjungininkų planai sunaikinant vokiečių tautą" tyrinėtojas Klausas Nordbruchas, TSRS politinė ir karinė vadovybė aktyviai kvietė raudonarmiečius plėšti vokiečių miestus ir prievartauti vokiečių moteris. Visiems žinomi žmogaus neapykantą skatinantys žydo I. Erenburgo eilėraščiai ,reikalaujantys žudyti netgi nėščias moteris ir naujagimius. O štai ką pasakojo apklausose tarybiniai belaisviai:
„Prieš įžengiant į Vokietijos žemę karininkai davė mums instrukcijas, pagal kurias vokiečių civilių gyventojų nuosavybės galima negerbti, o su gyventojais elgtis kaip su šiukšlėmis".

„Ankščiau trofėjus rinkti buvo uždrausta, bet dabar, Vokietijos žemėje tai jau nebaudžiama. Kiekvienas gali imti tiek, kiek galės išsinešti".

„Prieš dvi savaites mums karininkai pasakė, kad kareiviai ,įženge į Vokietijos žemę, gali atvirai plėšikauti".

„Kuopos vadas ir grandies vadas mums pasakė, kad Vokietijos teritorijoje mes galime nebaudžiami plėšti ir prievartauti vokiečių moteris".

Tarp kitko, tęsia Maksas Hastingsas, tai, kas atsitiko pirmųjų atakų metu, tai buvo tik Raudonosios Armijos barbariško elgesio jos ryžtingo veržimosi į Trečiojo Reicho gilumą tais siaubingais mėnesiais šaukliai. Daugiau kaip 100 mln. žmonių , buvusių Vokietijos teritorijoje, atsidūrė tamsiame labirinte, kur jų laukė siaubas, dar nematytas per visą žmonijos istoriją.

Tvirtinimai apie tai , kad atseit tarybiniai kareiviai keršijo už „žvėriškumą, nacių surengtą jų šalyje" neišlaiko jokios kritikos. Artimiau nagrinėjant paaiškėja, kad „fašistiniai žvėriškumai" yra tik tarybinės propagandos mašinos, Antrojo Pasaulinio karo metais dirbusios pilnu pajėgumu, išsigalvojimai. O dauguma nusikaltimų, priskiriamų vokiečiams [įskaitant ir lenkų karininkų sušaudymą Katynės miškuose] iš tikrųjų buvo padaryti NKVD būrių.

Po prevencinio TSRS užpuolimo 1941 m. birželio mėn. vokiečių kareiviai tapo neregėto žiaurumo liudininkais. Apie daugumą iš jų papasakota kareivių laiškų rinkinyje „Tarybų Sajunga vokiečių kareivių akimis" [rusiškai "????????? ???? ??????? ???????? ??????"] redaguotų Wolfgang Diwerge. Pasakoja Fredas Falnbigl:
„Aš mačiau kalėjimus Lvove ir mačiau tokių dalykų, kurie mane giliai sukrėtė. Čia buvo žmonės su nupjautomis ausimis , nosimis ir t.t. Jie prikaldavo vinimis gyvus vaikus prie sienos pasmerkdami juos kankintis. Kraujas tekėjo iki kulkšnių. Neturėjo didelės reikšmės, ar jie buvo gyvi ar mirę. Jie užpildavo krūvas lavonų benzinu ir padegdavo. Dvokas buvo nepakeliamas. Aš tokius dalykus mačiau Ternopilyje ir Trebovle. "

Kitas kareivis Paul Rubelt savo laiške į namus rašo:
„Aš vakar buvau Lvove ir mačiau kruviną pirtį. Tai buvo siaubinga. Nuo daugumos aukų buvo nulupta oda, vyrai buo iškastruoti, akys išluptos, rankos ir kojos nupjautos. Kai kurie vinimis buvo prikalti prie sienos , 30 - 40 žmonių buvo užmūryti mažame kambaryje ir užduso. Tokiu būdu šioje teritorijoje žuvo apie 650 žmonių. Pasislėpti nuo dvoko buvo galima tik rūkant cigaretę ir prisidengus nosį nosine... Dauguma numirė dėl smaugiančios smarvės. Šiame mieste jie [žydai] netgi atverdavo kapus ir išniekingavo palaidotuosius. Tai siaubinga. Sunku patikėti, kad tokie žmonės gali egzistuoti".

Leitenantas Lorenz Wachter rašo:
„Aš tikrai negaliu aprašyti tai, ką mes matėme Lvove. Tai daug daug blogiau tai nei galėjo aprašyti vokiečių laikraščiai. Tai reikia pamatyti. Netgi dvoko, kurį galima buvo pajusti per pakankamai didelį atstumą nuo kalėjimo sienų, buvo pakankama kad galėtum susirgti. Ir pati scena: šimtai nužudytų vyrų ,moterų ,vaikų ,siaubingai išniekintų. Vyrams išdurtos akys, šventikui buvo prapjautas pilvas ir ten įkištas naujagimis. Aš galėčiau papasakoti dar labiau siaubingų dalykų bet ir šie mane pakankamai sukrėtė. Šiuo momentu aš priprates prie tokių vaizdų".

O štai koks paveikslas atsivėrė vokiečių kareiviui K. Saffneriui tame pačiame Lvove:
„Kai mes atvykome į Lvovą ,mieste tvyrojo pilkas rūkas. Dvokas buvo beveik nepakeliamas. Rusai iš miesto buvo išstumti tik po sunkaus mūšio. Po dviejų valandų aš radau, iš kur sklido šis siaubingas dvokas. Boševikai ir žydai nužudė 12 000 vokiečių ir ukrainiečių. Aš mačiau nėščias moteris ,GPU kalėjime pakabintas už kojų. Bolševikai nupjaustė nosis, ausis ,akis, pirštus, rankas, kojas. Kai kuriems buvo išplėštos širdys. 300 našlaičių nuo 2 iki 17 m. buvo vinimis prikalti prie sienos ir negailestingai nužudyti. Po to, kai jie baigė kankinimus, jie metė žmones, kurių didžioji dalis dar buvo gyvi, į trijų metrų gylio rūsį, palaistė juos benzinu ir padegė. Tai buvo siaubinga. Mes negalėjome patikėti, kad egzistuoja tokios pabaisos. Mūsų propagandistai nepakankamai išsamiai kalba apie tikrąją boševizmo liniją. Tą dieną, kai mes įžengėme į Lvovą, išgyvenę ukrainiečiai surinko 2000 žydų ir įvykdė jiems kerštą. Žydams teko išnešti visus nužudytuosius ir sukrauti į vežimus. Policija laikė žmones atokiau. Tai buvo širdį plėšiantis reginys - žiūrėti į moteris, apraudančias savo vyrus ir vaikus, į vyrus degančiais pabalusiais veidais ,iš pykčio gniaužiančius kumščius. Šią baisią sceną neįmanoma papasakoti žodžiais. Tai kas grėstų vokiečių tautai, jeigu boševizmas pasiektų mus?".

Deja ,ankščiau paminėti žodžiai tapo niūria pranašyste. 1945 m. Vokietijos ir Rytu Europos gyventojams teko savo kailiu patirti boševizmo košmarą.

Kaip pažymi Maksas Hastingsas, ypatingai sunki dalia teko vokiečiams kareiviams- karo belaisviams. Karo gydytojas Nikolajus Senkevičius, dirbęs karo lauko ligoninėje, pasakoja, kad grupė vokiečių belaisvių apklausoje lyg tai atsisakė atsakinėti: „Mes nuvedėme juos apie 100 m. į šoną ir sušaudėme".

Dauguma pasidavusių vokiečių taip ir nepamatė karo belaisvių stovyklų. „ Mes šiaip sau žudėme karo belaisvius - kalba kapitonas Vasilij Krylov ir spragsi pirštais - Jeigu kareiviams įsakydavo pristatyti belaisvius į užnugarį, dažniausiai juos nužudydavo „bandant pabėgti".

Witold Kubaschewski prisimena, kaip nepakeliama jam buvo šaudyti belaisvius. Ir kaip stengdavosi nežiūrėti pasmerktiems žmonėms į akis. Bet kaip ir visi, jis šaudė vykdydamas įsakymą.

„Kare viena taisyklė - tu eini į mūšį ir matai priešą ir priešas tau - ne žmogus - prisimena seržantas Nikolajus Timošenko - Pakėles rankas tu neišsigelbėsi".

Stalino kareiviams rekomendavo rašyti „keršto registrus", užrašinėti išsigalvotus „vokiečių žvėriškumų" duomenis ir fiksuoti asmeninį indėlį dėl „sąskaitų suvedimo su priešu". Politrukai šiuo tikslu organizuodavo „keršto mitingus", kviesdami tarybinius kareivius plėšikauti ir žudyti.

Kai ši „keršto trokštanti" gauja įžengė į Vokietiją , ji sudarė siaubingą reginį. Stalino visiškai nejaudino, kiek žmonių žus užtikrindami jam pergalę, ir sėkmingos jo tankų ir pėstininkų atakos buvo pagrįstos kareivių pasiaukojimu [kuriuos kaip taisyklė prieš tai girdydavo degtine] negu gudriai parengta taktika ar numatymu.

Dešimtys „trisdešimtketvirtukų" puolė išsirikiavę viena eile vos ne bortas prie borto. Vokiečiai pamušdavo 4 -5 vienetus, bet už jų neišvengiamai atsirasdavo nauji tankai, o už jų bangomis ėjo pėstininkai.
Vienas vokiečių kareivis prisimena:
„Jūs paprasčiausiai nepatikėsite - jie vis ėjo ir ėjo, jų pėstininkai tikrąja to žodžio prasme šokdavo ant mūsų tankų bėgte su riksmais netgi tada, kai prieš mūsų poziciją riogsojo kalnai lavonų. Atsirasdavo mintis: „Argi tokius žmones galima sustabdyti?"

Tarybinių nuostolių skaičiai iki šių dienų yra nenatūralus pasididžiavimo objektas.
„Aišku, Raudonojoje Armijoje su panieka žiūrėjo į žmogaus gyvybę. - pažymi artileristas Vladimiras Gorminas. - Niekas nežinojo, kiek žmonių žuvo bet tai niekam ir nerūpėjo".

Generolai mesdavo savo „smogiamąsias armijas" į bet kokias atakas, nepaisydami priešo apsupties ar kontratakos pavojaus.
„Vokiečiai juos atkirsdavo ir kartais jie savaitėmis likdavo apsuptyje, jiems baigdavosi maisto atsargos, kovinės atsargos, kuras - pasakoja vienas rusų karininkas - Bet jie turėjo prasiveržti iš apsupties žiedo".

Rusai buvo negailestingi mūšyje su šaltaisiais ginklais ir ypač pavojingu priešu buvo naktį. Visi vokiečių kareiviai ,pabuvę Rytų fronte, o po to pateke į Vakarų frontą, vienu balsu tvirtina, kad mūšių su anglais-amerikiečiais metu jie nakties metu galėjo laisviai judėti, o tuo metu rusai naktimis neduodavo priešui nė minutės ramybės.

Vienas iš mylimiausių tarybinių žvalgų spec. grupių, veikusių naktį, triukų buvo perpjauti gerkles vokiečių sargybiniams o po to subjaurotus lavonus palikti, kad pasimokytų jų likę gyvi draugai.
Raudonarmiečiai išsiskyrė kraštutiniu nedisciplinuotumu, maitinamu siaubingomis išgertuvėmis: neribojamas degtinės vartojimas buvo natūralus reiškinys, nors taip padedantis iškentėti fronto kasdienybę.
Netgi nepavargstančių baudžiamųjų komandų sušaudymai [Stalinas taikė būtent tokį metodą savo kareiviams, kad išliktų budrūs] negalėjo sulaikyti žmonių nuo ekscesų, kartais mirtinai pavojingų.

Kai vienos brigados kareiviai užgrobė cisterną su spiritu, jie pradėjo į ją šaudyti, o kai spiritas pasipylė iš šimtų skylių, jie pakišdavo burną po čiurkšle. Dauguma nusigėrė iki sąmonės netekimo ir už tai vos nesumokėjo gyvybe, kai vokiečiai pradėjo kontrpuolimą.
Trys kareiviai, tokį patį triuką atlike Vengrijoje, vyno rūsyje su milžniška vyno statine, paprasčiausiai paskendo vyno srovėje.

Tarybinių kareivių kvailumas prie vairo tapo legendomis. Autotranspoto tarnyba statydavo keliuose užrašus „stabdyk arba žūsi!" bet dešimtys lengvabūdžių sunkvežimių vairuotojų ignoruodavo šiuos perspėjimus - ir tikrai žūdavo. Vladimiras Gordinas kartą matė, kaip trys sunkvežimiai iš autokolonos vienas paskui kitą nusivertė nuo skardžio.

Dar vienas, „ linksmesnis" atvejis: vienas tankų dalinio kareivis ,kur tarnavo Valentinas Krulikas, apsirengė vokišku kiteliu ,užsidėjo vokišką šalmą ir įsiveržė į blindažą, kur ilsėjosi jo skyrius, mojuodamas šmaizeriu ir rėkdamas: „Rankas aukštyn!"
Visi ten buvusieji tai palaikė labai gerai pavykusiu pokštu. Bet tik vienas iš draugų spėjo nušauti „artistą" , kol kas nors spėjo jį atpažinti .

Aišku, visi tarybiniai kareiviai buvo kvailiai - arba didvyriai. Jau pirmąjąme mūšyje 17-metis Anatolijus Osminas pražilo, kai į jo tanko šarvus pradėjo stuksenti kulkos. Jis pripažįsta , kad iš baimės pridėjo į kelnes - tai atsitikdavo daugeliui kareivių visuose frontuose.
„Po to prie pavojų pripranti, kaip pripranti žudyti žmones - pasakoja jis - Iš pradžių aš galvojau: „Kaip aš galėsiu nužudyti žmogų?" Bet vėliau aš supratau: arba aš nužudysiu arba nužudys mane".

Netgi ir šiandien dauguma rusų - ir netgi vyriausybė atsisako pripažinti tikruosius žiaurumo mastus, kuriuos darė Raudonoji Armija pakeliui į Berlyną. Bet 1945 m. Raudonosios Amijos vadovybė tikrai tikėjo, kad jų kareiviai vokiečių žemėje elgėsi kaip laukiniai.

Labiausiai už visus nukentėjo Rytų Prūsija - jos plačiose kalvotose lygumose buvo išsimėtę daugumos vokiečių aristokratų valdos. Pirmaisiais karto metais tai buvo tylus užkampis, gyvenetis beveik kaip taikiu metu. Dabar jis pavirto į liepsnojantį pragarą.

Liudytojų parodymų netrūksta.
„Mes visi žinojom, kad vokiečių merginas galima prievartauti ir žudyti - rašė Aleksandras Solženicynas, karo metais buvęs karininkas artileristas - tai buvo laikoma vos ne kaip pasižymėjimas mūšyje" ...
Jam pritaria ir Gavrila Temkinas ,78-sios šaulių divizijos vertėjas:
„Pats paprasčiausias būdas atkeršyti- tai prievartauti priešo moteris".

Rytų Prūsijoje raudonarmiečiai moteris prievartavo taip dažnai, kad kalba ėjo jau ne apie seksualinį pasitenkinimą, o apie siekimą išniekinti visą tautą.
Užkariautojų įniršis vis augo, kai jie pirmą kartą pamatė, kaip turtingai gyvena vokiečiai.
„Jų miesteliai ir kaimai, palyginus su mūsiškiais, atrodė kaip žemės rojus - pasakoja leitenantas Genadijus Klimenkoput - Viskas buvo taip išpuoselėta. tiek gražių pastatų. Jie buvo ant tiek turtingesni už mus".

Tai , ką pamatė kareiviai, prieštaravo daugiametei propagandai apie socialistinės ekonomikos privalumus ir viršenybę. Gal būt įniršis, sukeltas priešo turtingo gyvenimo savo skurdo fone po dešimtmečių „diržų veržimo" tik tuo galima paaiškinti, kodėl tarybiniai kareiviai taip beprotiškai triuškino viską, kas papuolė po ranka.

Plėšikavimas įgavo epinius užmojus - tam padėjo ir Raudonojje Armijoje egzistavusi tvarka, pagal kurią kiekvienas kareivis kartą per mėnesį namo galėjo siųsti siuntinį su trofėjais. Į Rusiją siuntė viską - maistą, gėrimus, gyvulius, drabužius, brangenybes. Jeigu civilai gyventojai iš kvailumo pasiskųsdavo dėl plėšimų, tai kareiviai padegdavo jų namus.

Prieš šio žiauraus puolimo pradžią Rytų Prūsijos gyventojai bėgo nesidairydami: dėl siaubingo žiaurumo pabaiga buvo vieną iš niūriausių istorijoje.

Vieną iš pačių šalčiausių 20-jo šimtmečio žiemų šimtai tūstančių taikių gyventojų [nedaugelis laimingųjų - vežimuose o dauguma pėščiomis] judėjo į vakarus apsnigta lyguma siauru koridoriumi tarp siaurėjančių tarybinio puolimo gniaužtų. Tiktai vienas buvo svarbu - išsigęlbėti nuo rusų. Keliai buvo užsikiše gyvaisiais žmonėmis ,pakelės - lavonais. Negyvi kūdikai gulėjo tiesiog ant sniego. Kai kurie pabėgėliai, pasibaisėje nuo šio mirtino chaoso pasukdavo atgal į namus kalbėdami: „Galbūt tie rusai ne tokie jau baisūs, kaip kalbama".

Vėliau jiems tekdavo tik pasigailėti dėl šio sprendimo. Pasivije pabėgėlių kolonas, rusų kareiviai sušaudydavo juos iš patrankų ir kulkosvaidžių. Tam nebuvo jokios karinės būtinybės - kalba ėjo tik apie kerštą.

Tie, kurie negalėjo trauktis sausuma , bandė bėgti jūra - tai buvo vienas iš niūriausių karo epizodų. Vokietijos Baltijos jūros uostuose kovojo dėl vietos laivuose, plaukiančiuose į Vakarus - kai kurie nukrisdavo į vandenį, paslyde prieplaukoje, kitus išmesdavo už borto keleiviai.

Gdynės uoste netoli Dancigo prisišvartavo laivas "Wilhelm Gustloff" - iki karo pradžios buvęs kruiziniu laineriu. Taikos metu laineris galėjo sutalpinti 1900 keleivių ir laivo įgulą. Bet tą dieną keleivių sąraše buvo daugiau kaip 6000 pavardžių - tai pat sužeistieji iš karinių ligoninių su amputuotomis galūnėmis ir nėščios moterys, kurioms pasjvaikščiojimams skirtame denyje buvo įrengtas gimdymo skyrius.

Vėliau, kai "Wilhelm Gustloff" išplaukė iš uosto, jį apsupo visa flotilė valčių, prikimštų pabėgėliais, maldaujančiais priimti juos į laivą - pakeldavo ant rankų vaikus. Susigraudinusi komanda nuleido nuo bortų pakraunamuosius tinklus. Kaip buvo paskaičiuota, su jais į laivą įlipo dar 2000 žmonių. Tiems, kuriems tai pavyko, pajuto didelį palengvėjimą - bet ,deja , jie buvo pasmerkti. Palikęs uosto prieigas, senas perkrautas "Wilhelm Gustloff" lėtai judėjo per štormo sukeltas Baltijos jūros bangas.

Jis tapo lengvu taikiniu tarybiniam kapitonui- povandenininkui Aleksandr Marinesko ,aptikusiam lainerį ir paleidusį jam tiesiai į kaktą keletą torpedų kaip įprasta papuoštom lozungais „Už Tėvynę" „Už Stalingradą" ‚Už tarybinę liaudį".
Pasigirdo trys kurtinantys sprogimai. "Wilhelm Gustloff" stipriai pasviro ir per 70 min. paskendo. Šios katastrofos aukomis - stambiausiomis plaukiojimo jūromis istorijoje, užtemdžiusios netgi „Titaniko" arba „Luzinatanijos" žūtį, tapo 7000 žmonių.

Laive prasidėjo siaubingos scenos. Šimtams jaunų moterų iš Karinio jūrų laivyno pagalbinio padalinio pasisekė žūti akimirksniu - viena iš torpedų sprogo tiesiai po patalpomis, kur jos buvo patalpintos. Seneliai, ligoniai ir sužeistieji negalėjo judėti - jų laukė ilga ir kankinanti mirtis.

Pasigirdo žmonių, uždarytų tarp vandens nepraleidžiančių pertvarų ,riksmai. Jūreiviai šūviais iš karabinų bandė apraminti išprotėjusią minią, iš apatinių denių besiveržusią į viršų. Stiuardas prabėgdamas pro vieną iš kajučių išgirdo šūvį. Atidaręs duris jis pamatė Karinio jūrų laivynio karininką, stovėjusį su pistoletu rankoje prie moters ir kūdiko lavonų, kitas kūdikis iš siaubo buvo apsikabinęs jo koją
„Eikite lauk" - riktelėjo karininkas ir stiuardas uždarė duris, netrukdydamas tėvui baigti reikalus.

Netgi tiems, kuriems pasisekė patekti į gelbėjimosi valtis,buvo lemta išgyventi labai neilgai- dauguma sušalo, nesulaukę gelbėtojų, atvykusių į katastrofos vietą tik auštant. Iš viso išgyveno 949 žmonės. Deja ,siaubingas "Wilhelm Gustloff" likimas pasimetė 1945 m. pasaulinės tragedijos fone ir šiandien apie tai žino tik kai kurie vokiečiai ir saujelė istorikų. [Beje 90-siais metais Aleksandr Marinesko Kaliningrade buvo pastatytas paminklas ir tai didžiausias tūkstančių nekaltų aukų atminimo išniekinimas ir įžeidimas]

Dabar Rytų Prūsijoje vokiečių rankose liko tik apsupta sostinė - įtvirtintas Kionigsbergo miestas. Rusai subombardavo miestą iki pagrindų, bet vis dėlto šturmo grupėms teko kovoti už kiekvieną metrą, panaudojant ugniasvaidžius, kad sunaikinti nenorinčius pasiduoti gynėjus.
„Niekada nebuvau sutikęs tokios ryžtingos gynybos kaip Kionigsberge" - prisimena vienas rusų karininkas.
Kai galų gale raudomarmiečiai užvaldė miestą, jie išmušė tūkstančius gyventojų. Moteris prievartavo tiesiog ligoninių gimdymo skyriuose. Vienas gydytojas atsimena jų beviltiškus klyksmus „Nušaukite mane", bet kankintojai savo aukoms parinko lėtą mirtį.
Michaelis Vikas - vienas iš tų, kurie išgyveno šiose baisiose skerdynėse - pasakoja:
„Kiekvieną sutiktą vyrą jie nužudydavo, kiekvieną sutiktą moterį - prievartaudavo. Naktimis iš visur sklido prašymai padėti ir aimanos. Jie uždarydavo žmones į rūsius ir padegdavo namus. Jie suvydavo šimtus žmonių į miesto apylinkėse buvusias kautynių vietas ir ten juos sušaudydavo arba sudegindavo".

Kruvinoji žiema Rytų Prūsijoje - vienas iš pačių siaubingiausių Antrojo Pasaulinio karo epizodų. Vokiečiai dar ir šiandien dėl to įniršę, kad pasaulis apie tai mažai žino. Viena moteris iš Rytų Prūsijos pasakė:
„Tai buvo mūsų holokaustas, bet visam pasauliui į tai nusispjauti".

Tarybiniai veteranai bando pateisinti savo veiksmus „vokiečių nusikaltimais, padarytais mūsų šalyje". Visų pirma, tai visai nepriimtina moraliniu požiūriu. Moterys ir vaikai iš Vokietijos glūdumos neturėjo jokio ryšio su vokiečių kareivių nusikaltimais TSRS teritorijoje, jeigu tokie iš tikrųjų buvo. O visų antra ,tie veteranai iki šiol taip ir nesuprato, kad visi šie „vokiečių nusikaltimai" - begėdiški žydų-boševikų išsigalvojimai ir apgaulė, iki šiol ketvirčio amžiaus eigoje niekinusių rusų tautą ir sunaikinusių dešimtis milijonų jos geriausių atstovų. 1941 m. bolševikai atsidūrė mirtiname pavojuje ir dėl to teko "uždegti" kovai su vokiečiais užmirštą ir nubukintą rusų tautą ,sugalvojant nesuskaičiuojamus žiaurumus kuriuos Rusijos žemėje atseit vykdė Vermachto ir SS kareiviai.

Nereikia pamiršti, kad 1941 m. Birželio 22 d. TSRS atrodė kaip didelis konclageris, kuriame iš po jo vartų tekėjo milžiniškos upės kraujo. Vokietijos puolimas sutabdė rusų tautos naikinimo procesą. Istorijos apie lyg tai po to sekusius „fašistinius nusikaltimus" - įprasta "juodoji propaganda". Iš tikrųjų vokiečiai su civiliais gyventojais elgėsi labai civilizuotai, tai liudija daugybė prisiminimų tų, kurie karo metu gyveno vokiečių užimtose teritorijose.

Mažai kam žinoma, kad Stalinas 1941 m. lapkričio 17 d. išleido slaptąją direktyvą nr. 0428, kurioje specialiems diversiniams būriams, perrengtiems vokiečių uniforma,buvo įsakyta pereiti fronto liniją ir specialiai žudyti taikius gyventojus vokiečių užimtose teritorijose. Tai darydami, jie būtinai turėjo palikti keletą gyvų žmonių, kurie paskui galėtų papasakoti, kad šiuos nusikaltimus atseit padarė vokiečiai.

Kaip tai nebūtų buvę, rašo Maksas Hastingsas, mažai kas be pagiežos gali galvoti apie Rytų Prūsijos likimą, tuo labiau kad tai nebuvo karinė būtinybė. Puolant Berlyną ją paprasčiausiai buvo galima apeiti ir „išvalyti" vėliau.

Rusai iš karto pradėjo mokėti už savo žiaurumą. Nereikalinga pergalė Pabaltijyje Tarybinei Armijai kainavo 600.000 nužudytų ir sužeistų kareivių - tai tik vos vos mažiau nei anglų-amerikiečių kariai prarado per visą savo kampaniją Vakarų fronte.

Vėliau jiems už tai teko sumokėti dar brangiau. Matydami, kas įvyko Rytų Prūsijoje, vokiečiai suprato, kad bandyti išgyventi iki tarybinės pergalės paprasčiausiai nėra prasmės. Jiems neliko kitos išeities, kaip tik kautis iki galo. Dėl to, kad nugalėtojai paruošė nugalėtiesiems tik mirtį ir nepakeliamas kančias , stalininė armija pakeliui į Berlyną patyrė milžiniškus nuostolius.

Po to kai Vokietijos vadovybė pasirašė kapituliacijos aktą, taikų gyventojų kančios nesibaigė. Prasidėjo neregėto mąsto vokiečių gyventojų, gyvenusių Vokietijos rytinėse teritoritorijose, etninis valymas. Kaip rašo Ingomar Pust savo knygoje "Klyksmai iš pragaro . Tragiškas Sudetų vokiečių likimas" (Ingomar Pust, "Schreie aus der Hölle ungehört. Das totgeschwiegene Drama der Sudetendeutschen", 1998) 1945 - 1946 m. prižiūrint Raudonajai Armijai ir su JAV ir Didžiosios Britanijos palaiminimu buvo iškeldinta: 2,3 mln. vokiečių - iš Rytų Prūsijos, 0,6 mln. - iš Danzigo,3,1 mln. - iš Žemutinės Silezijos, 3,4 mln. - iš Aukštutinės Silezijos, 0,9 - iš Brandenburgo, 1 milijonas - iš Pomeranijos, 0,3 mln - iš Vakarų Prūsijos, 1 mln - iš Poznanės ir 1 mln - nuo Warthegau iš viso tai - 13,6 mln. žmonių. Čia dar reikia pridėti 3 mln. Sudetų vokiečių ir 1,5 mln. vokiečių iš Vengrijos , Rumunijos ir Jugoslavijos. Iš viso iš savo žemių buvo ištremta 18 mln. vokiečių. Trėmimo proceso metu žuvo 2,5 mln. vokiečių. Deja jų priešmirtiniai klyksmai liko neišgirsti.


Bibliografija:

1. Max Hastings. Armageddon: The Battle For Germany 1944-1945. Alfred A. Knopf, NY, 2004.
2. ????? ????????. ????? ????????? ?? ??????????? ????????? ??????. "Vierteljahreshefte für freie Geschichtsforschung" ? 5(1), 2001.
3. ????????? ???????. ????????? ???? ??????? ???????? ??????. Berlin: Wilhelm Limpert-Verlag, 1941.
4. Ingomar Pust. "Schreie aus der Hölle ungehört. Das totgeschwiegene Drama der Sudetendeutschen". Sersheim: Hartmann-Verlag, 1998.


Pitter Hedrook
2007 m. lapkritis.

Paiimta iš Pitter Hedrook saito http://hedrook.vho.org/rus/index.htm?https://lh3.googleusercontent.com/-eBUaykDdcKk/V6Yb6jJhX2I/AAAAAAAAAl Q/zcDEzTQKV5gZX3r9SOpXC314onCqXBa8Q/w420-h597-p-rw/Real%2Bface%2Bof%2BStalin.jpg
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.07 10:38 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
Eizenhaueris-karinis nusikaltėlis.


„Viešpatie, aš nekenčiu vokiečių"

1944 m. rugsėjo mėn. Dwight David Eisenhower laiškas savo žmonai.

Daugiau kaip 1,7 mln. vokiečių karo belaisvių numirė dėl tyčinės naikinimo badu, šalčiu ir ligomis politikos tiesioginiu karinio nusikaltėlio generolo Dwight David Eisenhower įsakymu.
Likus mėnesiui iki Antrojo Pasaulinio karo pabaigos generolas Eisenhower išleido specialų potvarkį, kuris lietė vokiečių karo belaisvius, kuriame ypatingai išsiskyrė sekantys žodžiai: „Patalpos, skirtos belaisviams ,neturi suteikti jokios apsaugos ir tuo labiau be jokių patogumų".


West Point karinės akademijos abiturentų metraštyje išleistame 1905 m. Dwight David Eisenhower buvo charakterizuojamas kaip „nepakenčiamas švediškas žydas". Eisenhower biografas Stephen Ambrose galėjo prieiti prie asmeninių jo laiškų. Ambrose tvirtina kad Eisenhower siūlė po karo visiškai sunaikinti vokiečių karinę vadovybę - tūkstančius žmonių.

Savo asmeniniuose laiškuose Dwight David Eisenhower ne tai kad nekentė nacių režimo ir jo vadovų, kurie iš viršaus duodavo įsakymus - jis nekentė VOKIEČIŲ TAUTOS KAIP RASĖS. Jo asmeninis siekis buvo numarinti kiek galima daugiau vokiečių ir vienas iš būdų, kaip tai padaryti, buvo vokiečių belaisvių sunaikinimas.








Surpantama, tai buvo uždrausta tarptautiniais įstatymais, todėl 1945 m. kovo 10 .jis išleido įsakymą,patvirtintą telegrama su jo inicialais ir parašu apie tai, kad vokiečių belaisviai laikomi „neginkluotomis priešo armijos pajėgomis" (Disarmed Enemy Forces, DEF). Jis įsakė, kad šie vokiečiai nepapuola po Ženevos konvencijos globa ir neturi gauti maisto, vandens ir medicininės pagalbos. Šveicarijos Raudonajam Kryžiui buvo draudžiama inspektuoti lagerius, nes pagal DEF klasifikaciją jie neturėjo tam įgaliojimų.

Netgi praėjus mėnesiui po oficialios karo pabaigos Eisenhower ypatingieji DEF vokiečių lageriai toliau egzistavo, per prievartą laikydami žmones nelaisvėje, nesuteikdami jiems belaisvių statuso. Kai tik karas baigėsi, generolas George Patton išleistu spec. įsakymu išlaisvino belaisvius kad jie galėtų savimi pasirūpinti ir sugrįžti namo. Dwight David Eisenhower prasidėjo pasiutligės priepuolis, ir jis išleido spec. įsakymą Pattonui, kad jis gražintų žmones atgal į lagerius.

Knyga „Kiti praradimai" (Other Losses) papuolė į rankas „Ottawa Sun" korespondentui Peter Worthington. Atlikdamas savo tyrimą, pasinaudodamas asmeniniais kontaktais Kanadoje 1989 m. rugsėjio 12 d. savo laikraščio skiltyje paskelbė:

„ ... sunku nepadaryti išvados, kad Dwight David Eisenhower buvo kolosalių mastelių karinis nusikaltėlis. Jo politika [DEF] taikos metu vokiečių pražudė daugiau, nei jų žuvo Europos karo teatro scenoje.

Metų metais mes kaltinome rusus, prapuldžiusius be žinios 1,7 mln. vokiečių. Iki šiol niekas taip giliai nekasė ...
Autorius apklausė amžininkus ir liudininkus ,vienas iš sąjungininkų karininkų sulygino amerikiečių lagerius su Buchenvaldu".

Žinoma, kad sąjungininkai turėjo pakankamai maisto produktų ir medicininių priemonių, kad galėtų maitinti ir gydyti tuos vokiečių kareivius. Jiems sąmoningai ir specialiai buvo atsakyta. Dauguma numirė nuo gangrenos ir nuo peršalimo dėl specialiai sukurtų sąlygų. Netoli gyvenantiems vokiečiams neleisdavo belaisviams perduoti maisto paketų.

Europos teritorijoje 3-oji armija vadovaujama generolo Patton buvo vienintelė, kuri išlaisvino didelį skaičių vokiečių.

Tarp kitko generolų Omar Bradley ir J.C.H. Lee armijos bandė ir išleido įsakymus karui pasibaigus per savaitę išlaisvinti belaisvius bet gegužės 15 d. įsakymu pasirašytu generolo Dwight David Eisenhower jie buvo atšaukti.

Veteranas Martinas Brechas iš Machopako Niujorko valstijoje,filosofijos profesorius. 1945m. būdamas eiliniu (Private First Class in Company C of the 14th Infantry)buvo paskirtas sargybiniu ir vertėju į Eizenhauerio mirties lagerį Andernache prie Reino.Jis pasakė štai ką: "Mano protestai (dėl elgesio su vokiečių karo belaisviais DEF) buvo sutinkami priešiškai arba atsainiai,tuomet aš permesdavau didelius mūsų davinius belaisviams per spygliuotą vielą.Man buvo grasinama,kas reiškė,kad mūsų sąmoninga politika buvo neduoti jiems pakankamai maisto.Kada mane sučiupo už davinių permetinėjimą per tvorą,man grasino įkalinimu su sargyba.Vienas kapitonas man pasakė,kad mane nušaus,jei dar kartą pamatys,kaip aš mėtau maistą vokiečiams.Kai kurie buvo visai vaikai,gal 13 metų...Kai kurie buvo senukai,kuriuos Hitleris pašaukė į paskutinį mūšį...Aš suprantu,kad vidutinis belaisvių Andernache svoris buvo 90 svarų (40,8 kg-vert.past.).Man grasino...Tuo labiau tai...mane pateisina,todėl dabar mane gali išklausyti,kada aš kalbu apie baisius siaubus,kurių liudininku aš tapau,būdamas vieno iš „Eizenhauerio mirties lagerių" prižiūrėtoju prie Reino krantų".


1943 m.Vašingtonas ne tik pervedė pulkininką eizenhauerį į Europą, bet ir pakėlė jį laipsniu iki penkių žvaigždučių generolo ir paskyrė jį vyriausiuoju visos amerikiečių kariuomenės Europoje vadu.

Dabar nenuostabu,kodėl generolas Džordžas Patonas,tikras arijų karys,nekentė Eizenhauerio.

Eizenhauerio holokauste buvo žvėriškai nužudyta 1,7 mln. vokiečių.
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.07 10:49 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
OSVENCIMAS: MITAI IR FAKTAI

Markas Veberis

Beveik kiekvienas yra girdėjęs apie Osvencimą (vakaruose Osvencimas dar vadinamas Ausšvicu), stovyklą, kurioje, kaip yra teigiama, antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta daug kalinių. Tikint plačiai išsikerojusia nuomone, Osvencimas buvo pats didžiausias žydų žudymo centras.
Tačiau ši žiauri Osvencimo reputacija neatitinka faktų.
Mokslininkai nesutinka su holokausto istorija
Daugumos nuostabai vis daugiau ir daugiau istorikų ir inžinierių paneigia šiandien pripažintą, visuomenėje nusistovėjusią Osvencimo istoriją. Šie mokslininkai neneigia fakto, kad dauguma žydų buvo deportuojami į Osvencimo stovyklą ir kad ten jie dažniausiai mirdavo nuo infekcinių ligų. Be to, dar egzistuoja įtikinami faktai, kad Osvencimas visiškai nebuvo žydų žudymo centru, o ir dujų kameros yra tik mitas.

Osvencimo stovyklos

Stovyklų kompleksas Osvencime buvo įkurtas 1940m. centrinėje Lenkijos dalyje. Nuo 1942m. iki 1944m. ten buvo deportuota daug žydų.
Pagrindinė stovykla buvo vadinama Osvencimas, Birkenau arba Osvencimas 2, kuris tariamai buvo pats didžiausias ir pagrindinis genocido centras, o pramoniniai centrai Monovicas arba Osvencimas 3 užsiėmė anglies ir benzino gamyba. Be to, aplink buvo daugiau mažesnių stovyklų, priklausiusių Reicho karo pramonei.

Keturi milijonai aukų?

Pokariniame Niurnbergo tribunole sąjungininkai teigė, kad vokiečiai Osvencime nužudė keturis milijonus žmonių. Toks skaičius, sugalvotas sovietinių komunistų, buvo ilgą laiką besąlygiškai priimtinas. Pvz. Šis skaičius dažnai pasirodydavo didžiausiuose Amerikos laikraščiuose ir žurnaluose. (rod.-1)
Šiandien nei vienas rimtas istorikas, net ir tas, kuriam priimtina oficiali genocido versija, netiki tokiais duomenimis. Izraelio holokausto istorikas Jehuda Baueris 1989m. teigė: "Laikas pripažinti, kad tas skaičius, keturi milijonai, yra tik sukurtas mitas".1990m. spalį Lenkijos valstybinis Osvencimo muziejus ir Izraelio holokausto tyrimų centras "Jad-vashem" netikėtai pareiškė, kad Osvencimo stovykloje greičiausiai mirė apie milijonas žmonių (ir ne tik žydų.) Nei viena iš minėtų organizacijų taip tiksliai ir nepasakė, kiek tiksliai žmonių buvo nužudyta Osvencime ir, kiek jų buvo nužudyta dujų kamerose. (rod.-2) Įžymus holokausto istorikas Džeraldas Reitlingeris teigia, kad Osvencime žuvo maždaug 700 000 žydų. Taipogi neseniai, kito holokausto istoriko Žano-Klodo Pressako nuomone, ten žuvo apie 800 000 žmonių, iš kurių 630 000 buvo žydai. Nors skaičiai ir buvo pataisyti, duomenys taip ir liko neišaiškinti ir netikslūs iki galo, ir tai rodo, kad holokausto istorija ilgą laiką buvo nuolat keičiama.


Kvaili pasakojimai

Vienu metu visai rimtai buvo teigiama, kad Osvencime žydai buvo žudomi elektros srove. Amerikos laikraščiai, cituodami tariamą liudininką iš sovietų sąjungos, kuris išgyveno stovykloje, 1945m. JAV spaudoje teigė, kad vokiečiai Osvencime metodiškai žudė žydus elektros konvejeryje, kuriuo vienu metu buvo galima užmušti kelis šimtus žydų, o po to, juos transportuoti į kremavimo kameras. Buvo teigiama, kad jie akimirksniu sudegdavo, o jų pelenai buvo naudojami, kaip trąšos, tręšti netoli esantiems laukams , kuriuose augo kopūstai. (rod.-4)

Be to, vyriausiasis Amerikos pusės kaltintojas Niurnbergo procese Robertas Džeksonas teigė, kad vokiečiai naudojo „neseniai išrastą įrengimą, galintį akimirksniu garais paversti 20 000 žydų, iš kurių nelikdavo jokio pėdsako". (rod.-5) Šiandien tokiais pasimanymais nepatikėtų joks rimtas mokslininkas ar apsišvietęs žmogus.

Hesso „prisipažinimas"

Pagrindinis holokausto dokumentas yra 1946m. balandžio mėn. 5d. Rudolfo Hesso (buvęs Osvencimo stovyklos komendantas) „prisipažinimas", kuriuo remdamiesi teikė kaltinimus Amerikos atstovai Niurnbergo procese. (rod.-6)

Nors šis dokumentas ir dabar pateikiamas kaip įrodymas, kad Osvencimas buvo genocido stovykla, iš tikrųjų šis dokumentas yra netikras įrodymas, išgautas naudojant žiaurius kankinimus.
Praėjus daug metų po karo Britų karo žvalgybos karininkas Bernardas Klarkas pasakojo, kad jis ir penki jo kareiviai kankino buvusį stovyklos komendantą, norėdami išgauti iš jo „prisipažinimą". Britų karininkas net pacitavo Rudolfo Hesso žodžius, kuriais jis atsakė po kankinimų ir tardymų: "Taip, teisingai, aš pasirašiau po „prisipažinimu", kad aš nužudžiau 2,5 milijono žydų. Aš taip pat galėjau prisipažinti, kad nužudžiau 5 milijonus žydų. Tiesiog yra būdai, kurių pagalba galima išgauti bet kokius prisipažinimus, nesvarbu, ar jie teisingi, ar ne". (rod.-7)

Netgi tie istorikai, kurie tyrė holokausto nusikaltimus teigia, kad daugelis R.Hesso „prisipažinimų" buvo melagingi. Bent jau dėl vienos priežasties, kad joks save gerbiantis istorikas šiandien jau nebeteigia, kad Osvencime buvo nužudyti 2,5 ar 3 milijonai žydų.

Be to, Hesso „prisipažinimuose" teigiama, kad 1941 metų vasarą Belzeko, Treblinkos ir Volzeko stovyklose dujų kamerose buvo naikinami žydai. Teiginys apie Volzeko stovyklą yra visiškai išgalvotas, nes tokia stovykla niekada neegzistavo. Apie Volzeko stovyklą daugiau neaptinkama jokių duomenų jokioje literatūroje apie holokaustą. Be to, visi tie istorikai, kurie tiki holokausto legendomis jau sako, kad žydų naikinimas dujų kamerose Osvencimo, Treblinkos ir Belzeko stovyklose prasidėjo tik 1942 metais.

Trūksta dokumentų įrodančių kaltę

Po karo sąjungininkai konfiskavo daug dokumentų susijusių su Osvencimo stovykla. Nei viename iš tų dokumentų negalima rasti jokio genocido plano, nei programos. Kalbant apie faktus, neįmanoma rasti jokių dokumentų, įrodančių kaltę.



Nedarbingi žydai - kaliniai

Labai dažnai yra teigiama, kad visus žydus, kurie negalėjo dirbti, iš karto nužudydavo. Teigiama, kad netgi mažus vaikus, senukus, ar nusilpusiuosius naikindavo dujų kamerose iš karto po atvykimo į stovyklą, o tie kurie likdavo dirbti, buvo mirtinai nukankinami.

Bet iš tikrųjų liudijimai rodo, kad labai didelis skaičius atvežamų žydų buvo nedarbingi. Kaip rodo dokumentai jų niekas iškart nežudydavo. Pvz .1943 metų SS darbo resursų padalinio vado telegramoje buvo rašoma, kad iš 25 000 žydų - kalinių Osvencime darbingi buvo tik 3 581 ,o visi kiti, apie 86%, buvo nedarbingi. (rod.-8)

Šį faktą, taip pat įrodo ir stovyklų sistemos viršininko Osvaldo Polo 1944 metais rašytas raportas "apie saugumo priemones Osvencime" SS vadui Heinrichui Himleriui. O.Polas jame rašė, kad stovyklų komplekse Osvencime buvo 67 000 žmonių, iš kurių 18 000 buvo hospitalizuoti arba nedarbingi. Birkenau stovykloje, tariamai pagrindiniame žudymo centre, buvo 36 000 kalinių, daugiausia moterys, iš jų apie 15 000 buvo nedarbingi. (rod.-9)

Šie du dokumentai niekaip nesiderina su propaguojama holokausto politika Osvencime .

Liudijimai rodo ir tai, kad stovykla Birkenau buvo skirta nedarbingiems ar laukiantiems perkėlimo į kitas stovyklas. Tokias išvadas padarė Arturas Butcas iš šiaurės - vakarų universiteto, kuris dar teigia, kad tai ir buvo tokio didelio mirtingumo Birkenau stovykloje priežastis. (rod.-10)

Istorijos profesorius žydas Arno Majeris savo knygoje apie „galutinį sprendimą" teigia, kad daugiau žydų stovyklose mirė nuo infekcinių ligų, nei jų buvo nužudyta.(rod.-11)

Anna Frank

Ko gero pati įžymiausia Osvencimo kalinė buvo Anna Frank, kuri tapo įžymi savo gerai žinomo dienoraščio dėka. Bet, ko gero mažai kas žino, kad ji ir jos tėvas Otto Frank „išgyveno"
Osvencimo stovykloje kaip ir tūkstančiai kitų žydų.

Ši penkiolikmetė mergaitė ir jos tėvas į Osvencimą buvo deportuoti iš Olandijos 1944 metais. Po kelių savaičių, prasiveržus tarybinei kariuomenei Anna buvo evakuota į Bergen-Belzeno stovyklą, kur ji ir mirė 1945m. nuo infekcinės ligos.

Jos tėvas, kaip ir kiti tūkstančiai žydų, buvo sunkiai sergantys ligoniai, kurie buvo guldomi į lagerio ligoninę. Įdomu ir tai, kad jos tėvas, „sunkus nukankintas ligonis", mirė Šveicarijoje 1980 metais.

Jei vokiečiai būtų planavę žudyti žydus stovyklose, tai Anna ir jos tėvas būtų neišgyvenę Osvencime. Jų likimas, nors ir tragiškas, negali būti siejamas su genocido teorija.








Sąjungininkų propaganda

Visi pasakojimai apie žmonių naikinimą dujomis ir kitos baisios istorijos apie Osvencimą, daugiausia yra buvusių žydų kalinių pagražinti pasakojimai, nors dažniausiai šie žydai, net nėra matę jokio planuoto genocido faktų. Jų kalbos buvo visiškai suprantamos, nes kalbos ir nuogirdos apie tai Osvencime buvo plačiai paplitę.

Iš sąjungininkų lėktuvų Osvencime ir jo apylinkėse buvo išmetama daug propagandinių lapelių lenkų ir vokiečių kalbomis, kuriuose buvo rašoma, kad Osvencimo stovykloje žmonės masiškai žudomi dujų kamerose. Dujų kamerų istorija Osvencime buvo svarbi sąjungininkų propagandos dalis, taip pat ši propaganda buvo transliuojama per radiją Europoje. (rod.-12)

„Išgyvenusiųjų" parodymai

Buvusieji Osvencimo kaliniai teigė, kad matė žmonių žudymą stovykloje.

Austrijos pilietė Marija Fanhervaarden 1988 metais kovo mėnesį, aplinkiniame Toronto teisme davė parodymus apie savo buvimą Osvencime. Ji buvo internuota į Osvencimą 1942 metais už lytinį santykiavimą su lenkų kaliniu. Kai ją su kitais kaliniais vežė į stovyklą, viena čigonė jai ir kitiems kaliniams pasakojo, kad jie visi bus nužudyti dujų kamerose.

Po atvykimo į stovyklą Marijai ir kitoms internuotoms moterims buvo įsakyta nusirengti ir eiti į betoninę patalpą nusiprausti po dušu. Prisiklausę siaubingų istorijų moterys buvo persigandusios ir galvojo, kad jas tuoj uždusins dujomis. Tačiau iš vandens maišytuvų pradėjo bėgti vanduo.

Marija patvirtino, kad Osvencimas nebuvo kurortas. Ji buvo liudininkė to, kad daugelis kalinių mirdavo nuo užkrečiamų ligų (daugiausia nuo šiltinės), kiti dažnai pasirinkdavo savižudybę. Tačiau ji nematė jokių įrodymų nei apie masines žudynes, nei apie dujų kameras. Ji negalėjo patvirtinti, kad buvo kažkoks planuotas žydų genocidas stovykloje. (rod.-13)

Žydė vardu Marika Frank atvyko į Osvencimą-Birkenau 1944 metų birželio mėnesį, kai tariamai buvo dujų kamerose sunaikinti ir sudeginti 25 000 žydų. Ji taip pat davė parodymus po karo, bet negalėjo patvirtinti, kad matė ar girdėjo ką nors apie dujų kameras tuo metu , kai buvo Osvencime. Ji tik teigė, kad išgirdo tas istorijas apie dujų kameras jau po karo. (rod.-14)

Kaliniai buvo paleidžiami į laisvę

Osvencimo kaliniai, kurie atbuvo savo bausmės laiką, buvo paleidžiami ir grįždavo į savo gimtąsias šalis (faktas). Tai paaiškinkit, nes kažkaip nelogiška: jeigu, tarkim, Osvencimas iš tikrųjų buvo slaptas žydų naikinimo centras, tai kodėl vokiečiai juos paleisdavo? Kad jie galėtų grįžti ir pasakoti apie visas baisybes? Tai dar kartą įrodo, kad holokausto istorija yra nerealiai išpūsta ir neteisinga.(rod.-15)




Himmleris įsako mažinti mirtingumą

Atsižvelgdami į tai, kad Osvencime labai didelis kalinių mirtingumas (daugiausia nuo šiltinės), aukšti to meto valdininkai, atsakingi už įkalinimo stovyklas ėmėsi griežtų priemonių, kad sumažintų mirčių skaičių.
Stovyklų valdymo viršininkas 1942 metų spalio 28 dieną į Osvencimo ir kitas stovyklas išsiuntė direktyvą. Direktyvoje buvo aštriai kritikuojamas didelis kalinių mirtingumas nuo ligų ir buvo įsakyta: „stovyklų gydytojai turi imtis visų priemonių, kurios jų kompetencijoje, kad sumažintų mirtingumą įkalinimo stovyklose". Be to, direktyvoje buvo numatyta, kad: „Stovyklų gydytojai privalo dažniau, nei ankščiau tikrinti kalinių racioną ir kartu su administracija teikti rekomendacijas stovyklų komendantams. Stovyklų gydytojai turi sekti, kad būtų gerinamos darbo sąlygos, kiek tai įmanoma."

Pabaigoje SS Reichsfiurerio Heinricho Himmlerio direktyvoje pabrėžiama, kad „ mirtingumas turi būti absoliučiai sumažintas". (rod.-16)

Įkalinimo stovyklų Vokietijoje vidaus taisyklės

Įkalinimo stovyklų vidaus taisyklės aiškiai rodo, kad Osvencimas visiškai nebuvo genocido centru. Šiose taisyklėse numatoma: (Rod.-17)

Internuotieji į stovyklą turi praeiti išsamią medicininę apžiūrą; ir esant abejonėms, dėl kalinių sveikatos, jie turi būti patalpinami į karantiną stebėjimui.

Kaliniai besiskundžiantys negalavimais, turi būti tą pačią dieną būti patikrinti stovyklos gydytojo.
Jeigu tai būtina, gydytojas nukreipia ligonį į stovyklos ligoninę.

Stovyklos gydytojas privalo reguliariai inspektuoti virtuvę, dėl maisto gamybos ir produktų kokybės. Pastebėjus trūkumus, nedelsiant pranešti stovyklos komendantui.

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas nukentėjusiems stovyklos darbuose, ar įvykus avarijoms, kad nesumažėtų kalinių darbingumas.

Išlaisvinami ar pervedami į kitas stovyklas kaliniai praeina išsamią medicininę apžiūrą.

Aerofotografijos

1979 metais FTB pateikė išsamias 1944 metų Osvencimo-Birkenau aerofotografijas, kurios padarytos per kelias dienas, tuo metu, kai tariamai buvo pats masiško genocido įkarštis.
Tose fotografijose nesimato jokių lavonų kalnų, kitų pėdsakų, nei virstančių dūmų iš krematoriumo kaminų, nematyti jokios žydų minios, laukiančios mirties. Nesimato nieko, kas tariamai turėjo vykti tuo metu stovykloje. Jei Osvencimas būtų buvęs genocido centru, tai būtų matęsi visi to požymiai aerofotografijose.(rod.-18)

Absurdiški teiginiai susiję su lavonų kremavimu

Kremavimo specialistai patvirtino, kad Osvencime negalėjo būti kremuojami kasdien tūkstančiai žmonių 1944m. vasarą, kas įprastai yra teigiama.

Pvz.: Ivanas Lagas, kuris yra stambaus krematoriumo Kalgaryje (Kanadoje) direktorius, 1988 metais vykusiame teisme įrodė, kad istorijos apie masišką žmonių kremavimą Osvencime techniškai neįmanomos .Teiginiai, kad 10 000 ar, net 20 000 žydų buvo 1944 metų vasarą sudeginti atvirose ir krematoriumo šachtose yra visiškai absurdiški ir techniškai neįmanomi, teigė I.Lagas davęs priesaiką.(Rod.-19)

Dujų kamerų specialistas paneigia holokausto istoriją

Pagrindinis Amerikos dujų kamerų ekspertas, inžinierius iš Bostono Fredas Leichteris išsamiai ištyrė tariamas dujų kameras Lenkijoje ir pateikė išvadas, kuriose teigia, kad žmonių naikinimo dujomis Osvencime istorija absurdiška ir techniškai neįmanoma.

Leichteris yra vienas žymiausių specialistų, kuris specializuojasi dujų kamerų projektavime ir jų įrengime, kurios naudojamos Amerikoje, atliekant egzekucijas sunkiems nusikaltėliams. Pvz.: jis suprojektavo dujų kameras Misurio valstijos įkalinimo įstaigai.

1988m. jis vykdė išsamius tyrimus vietoje, Lenkijoje Osvencime, Birkenau ir Maidaneke, stovyklose, kurios yra visiškai ar iš dalies išsaugotos. Parodymuose, davus priesaiką, Toronto miesto teisme ir savo techninėse rašytinėse išvadose Leichteris smulkiai aprašė visus tyrimo aspektus.

Jis teigė padaręs išvadas, kad tie dujų kameromis vadinami įrenginiai negalėjo būti naudojami žmonių žudymui. Pareiškime jis teigė, kad dujų kameros pagal tyrimus tuo laiku negalėjo užsidaryti hermetiškai ir būtų netrukus išmiręs visas vokiečių stovyklos personalas, todėl tos kameros negalėjo būti skirtos žudyti žmonėms. (rod.-20)

Dr. Viljamsas B.Lindsi, chemikas - tyrinėtojas, kuris 33 metus išdirbo „Diupon" korporacijoje, taip pat teisme, kuris vyko 1985m. įrodė, kad žmonių žudymas dujų kamerose Osvencime buvo techniškai neįmanomas. Remiantis išsamiais tyrimais, kurie buvo atlikti vietoje kur yra dujų kameros Osvencime, Birkenau ir Maidaneke. Pasitelkęs visas profesionalias žinias ir patirtį Dr.B.Lindsi pareiškė: "Aš priėjau išvados, kad nieko nežudė Zyklon-B dujomis planuotai ar neplanuotai. Aš manau, kad tai visiškai neįmanoma."(rod.-21)

Išvada

Istorija apie masišką žmonių žudymą Osvencime, buvo karinės propagandos pasekmė. Praėjus 60
metų po 2-jo pasaulinio karo, būtina kur kas objektyviau pažvelgti į šią istorijos dalį, kuri sukelia dvejopas nuomones. Pagrindinė holokausto istorija remiasi tik Osvencimo legenda. Jeigu ten niekas planuotai nežudė šimtų tūkstančių žydų, kaip yra teigiama, tai reiškia, kad sugriuvo vienas didžiausių šių laikų mitų.

Dirbtinas neapykantos ir emocijų kurstymas iš praeities neleidžia pasiekti norimo susitaikymo ir tvirtos taikos. Revizionizmas leidžia vystytis istoriniam sąmoningumui ir tarptautiniui susipratimui.
Štai kodėl Istorinės Revizijos Institutas toks svarbus ir nusipelnė jūsų palaikymo.






Spaudos šaltinių rodyklė

1. Nuremberg document 008-USSR. IMT blue series, Vol. 39, pp. 241, 261.;NC and A red series, vol.1, p. 35.; C.L. Sulzberger, „Oswiecim Killings Placed at 4,000,000," New York Times, May 8, 1945, and ,New York Times, Jan. 31, 1986, p. A4.
2. Y. Bauer ,"Fighting the Ditortions," Jerusalem Post(Israel), Sept. 22, 1989 ; „Auschwitz Deaths Reduced to a Million," Daily Telegraph (London) , July 17 ,1990; „Poland Reduces Auschwitz Death Toll Esti mate to 1 Million," The Washington Times, July 17 , 1990.
3. G.Reitlinger, The Final Solution (1971); J. -C. Pressac, Le Crematoires d Auschwitz ; La Machinerie du meurtre de mass (Paris: CNRS, 1993). On Pressacs estimates, see: L Express (france) , Sept. 30, 1993, p. 33.
4. Wachington (DC) Daily News, Feb. 2, 1945, pp. 2, 35. (United Press dispath from Moscow).
5. IMT blue series, Vol. 16, p. 529-530. (June 21, 1946).
6. Nuremberg document 3868-PS (USA-819). IMT blue series, Vol. 33, pp. 275-279.
7. rupert Butler , Legions of Death (England: 1983), pp. 235: R. Faurisson, The Journal of Historical Review, Winter 1986-87 ,pp. 389-403.
8. Archives of the Jewish Historical Institute of Warsaw, German document No. 128, in: H.Eschwege, ed., Kennzeichen J (East Berlin: 1966), p.264.
9. Nuremberg document NO-021. NMT green series, Vol. 5. pp. 384-385.
10. Arthur Blutz, The Hoax of the Twetieth Mentury (Costa Mesa, Calif.), p. 124.
11. Arno Mayer , Why Did the Heavens Not Darken? : The Final Solution in History (Pantheon, 1989), p. 365.
12. Nuremberg document NI-11696. NMT green series, Vol. 8, p. 606.
13. Testimony in Toronto District Court, March 28, 1988. Toronto Star , March 29, 1988, p. A2.
14. Sylvia Rothchild, ed., Voices from the Holocaust (New York :1981), pp. 188-191.
15. Walter Laguer, The Terrible SECRET (Boston: 1981), p. 169.
16. Nuremberg document PS-2171, Annex 2. NC&A red series, Vol. 4, pp. 833-834.
17. „Rules and Regulations for the Concentration Camps." Anthology, Inhuman Medicine, Vol. 1,Part 1 (Warsaw : International Auschwitz Commitee, 1970), pp. 149-151.; S.Paskuly, ed., Deth Dealer: the Memoirs of the SS Kommandant at Aschwitz (Buffalo: 1992), pp. 216-217.
18. Dino A. Brugioni and Robert C. Poirier, The Holocaust Revisited (Washington, DC : Central Intelligence Agency, 1979).
19. Canadian Jewish News (Toronto), April 14, 1988, p. 6.
20. The Leuchter Report: An Engineering Report on the Alleged Execution Gas Chambers at Aschwitz, Birkenau and Majdanek (Toronto : 1989). Available for $17.00, postpaid, from the IHR.
21. The Globe andMail (Toroto), Feb. 12, 1985, p. M3.


Markas Veberis yra žurnalo "Journal of historical review" redaktorius, kurį publikuoja Istorijos Revizionizmo Institutas šešis kartus per metus. M.Veberis mokėsi istorijos Ilinojaus universitete (Čikaga), Miuncheno universitete, Indianos universitete(Magistrantūra 1977m.).Jis penkias dienas 1988 metais birželio mėn. davė parodymus kaip pripažintas ekspertas "galutinio sprendimo" ir holokausto klausimais, teismo procese apylinkiniame Toronto teisme.Jis daugelio straipsnių ir aprašymų apie šiuolaikinę europos istoriją autorius. Veberis taip pat nekartą dalyvavo radio laidose ir nacionalinėje televizijos programose .?
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.07 11:12 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
DAKTARO MENGELĖS ISTORIJOS PAMOKOS

Išskyrus Hitlerį ir Himlerį, nė vienas žmogus paskutiniais dešimtmečiais nebuvo pasmerktas tokiam juodinimui, kaip „nacių velnias" daktaras Josef Mengele. Legenda apie Mengelę tapo dviejų novelių pagrindu, pagal kurias Holivudas pastatė du populiarius filmus: Viljamo Goldmano "Marathon Man" ir Iros Levin "The Boys From Brazil".
Paskutiniame filme Gregoris Pekas vaidina negailestingą piktajį dr. Mengelę, klonavusį tuziną mažų Hitlerių, ir tai buvo dalis velniško Lotynų Amerikos suokalbio.
Nesuskaičiuojamuose žurnalų ir laikraščių straipsniuose dr. Mengelė sistemingai kaltinamas 400.000 kalinių nužudymu dujų kamerose, kai buvo vyriausiojo gydytojo poste Aušvic-Birkenau konclageryje 1943 - 1944 m. Žmogus, pravarde „Mirties Angelas" tariamai vykdė siaubingus „eksperimentus" su žydų aukomis, mėgavosi savo aukų kančiomis.
Pvz. „U.S. News and World Report" 1985 m. liepos 24 d. tvirtino, kad jis džiaugėsi „duodamas vaikams saldainių, kuriuos, klausydamas Vagnerio ir Mocarto siusdavo gyvus į krematoriumo pečius".
„The Washington Post" 1985 m. kovo 8 d. rašė, kad dr. Mengelė „pastoviai siųsdavo gyvus vaikus į krematoriumo pečius" ir parversdavo „nėščias moteris iš kojų ir tol jas trypdavo, kol jos patirdavo persileidimą".

Žiniasklaidos kampanija pasiekė savo apogėjų 1985 m. liepos mėn. , kai Mengelės vardas kasdien daug kartų buvo kartojamas tiek spaudos puslapiuose tiek vakarinėse naujienų laidose. Mengelės veidas žvelgė iš pletkus mėgstančio žurnalo„People". Daugiametis pjudymas nutilo, kai tarptautinė teismo ekspertų grupė indentifikavo ekshumuotus Brazilijoje palaikus kaip dr. Josef Mengele palaikus. Giminių ir pažįstamų liudijimai patvirtino, kad dr. Josef Mengelė nuskendo 1979 m. vasario mėn.

Tvirtinimai, kad Mengelė „Aušvice į dujų kameras išsiuntė 400.000 žydų" yra melas, paremtas tiesos iškraipymu. Tiesa tik tai, kad dr. Mengelė tikrai kartu su kitais lagerio gydytojais apžiūrinėjo naujai atvykusius į Aušvicą kalinius.

Holokausteriai- „naikintojai" [ekstremistai] tvirtina ,kad visus atvykusius į Aušvicą žydus, nesugebančius dirbti, nedelsiant naikino dujų kamerose. 400.000 yra apytikris skaičius nesugebančių dirbti žydų, atvykusių į Birkenau 1943 - 1944 m., kai Mengelė buvo vyriausiasis lagerio gydytojas.
Ištikrųjų į lagerį buvo internuota daug nesugebančių dirbti žydų. Oficialūs vokiečių protokolai, sugretinti su kitais parodymais tvirtina, kad labai žymi žydų dalis 1943 - 44 m. atvykusi į Birkenau buvo negalintys dirbti. . (žr.: G. Reitlinger, The Final Solution, p. 125, and, A. Butz, Hoax, p. 124).

Dauguma žydų pergyveno karą dėka gydymo lagerio izoliatoriuje, kuriam vadovavo dr. Mengelė. Vienas iš tokių pacientų buvo Olandijos žydas Otto Frank - žymiosios Anos Frank tėvas.

Pvz. žurnalas „Time" 1985 m/ liepos 25 d. rašė, kad Mengelė „buvo linkęs į rinktinius išsireškimus ir galantiškumą: po nėščios žydės daktarės persiuntimo į Krokuvą atlikti tyrimus Mengelė atsiuntė jai gėlių sūnaus gimimo proga". Lagerio personalas ,realiai daręs nusikaltimus buvo pasmerktas žiaurioms bausmėms. Pvz. Buchenvaldo gydytojas Valdmar Choven SS teismo buvo nuteistas mirties bausme už belaisvių nužudymus.

Kai vokiečiai skubiai evakuavo lagerį, jie paliko jame tuos, kurie negalėjo savarankiškai judėti ,įskaitant ligonius, nusenusius ir nusilpusius belaisvius o taip pat ir daug vaikų. Labiausiai siaubingi kaltinimai pateikti Mengelei kaip „žaidimai" su vaikais prieš juos gyvus sudeginant krematoriumuose yra labiausiai absurdiški, palyginus su tuo, kas žinoma apie daktaro charakterį.

Tarptautinis apžvalgininkas Jeffri Hart pareiškė skaitytojams, kad jis abejoja istorijomis apie „monstrą Mengelę" kuriomis urmu prekiaujama žiniasklaidoje ... „Kaip profesionalus istorikas aš turiu prieštaravimų prieš daugumą anekdotų, priimamų kaip faktai". - rašė Hart - Mano kaip istoriko patirtis liudija apie tai, kad dauguma iš jų yra mitai, sąmoningai susiūti baltais siūlais ... Aš netikiu, kad jis žudė moteris bato smūgiais per gerklę. Tai buvo skiedžiama dar ilgai iki to, kai istorikai pradėjo atsijoti teisybę nuo melo apie dr. Mengelę". (The Washington Times, July 9, 1985)

Jeigu sąmoningai gelbėjo dr. Mengele reputaciją tai kaip apskritai vertinti jo požiūrį holokaustą? Kaip būti su jo palaikymu populiariai holokausto pasakai pagarsintai Niunbergo procese apie nacių gaminamą muilą iš žydų lavonų? O su pasakomis apie „dujų kameras" Dachau, Buchenvalde, Mauthauzene ir Aušvice?

Liudininkai tvirtina, kad dr. Mengelė medicinos tiriamąsias operacijas su Aušvico belaisviais. Bet jokio rezonanso nesukėlė panašūs „tyrimai", atliekami JAV tiek Antrojo Pasaulinio metu, tiek po jo. Pvz. amerikiečių kariniai medikai užkrėsdavo negrus sifiliu, kad sukurti naujus venerinių ligų gydymo metodus.

1950 m. į CŽV finansujamus psichiatrinius tyrimus buvo įtrauktas LSD naudojimas, miego atėmimas, masinės šoko terapijos taikymas ir bandymai pacientams „praplauti smegenis" be jų sutikimo.

Viena auka - Louis Weinstein apibūdintas kaip „žmogiškasis bandymų triušis, nelaimingas apgailėtinas žmogus be atminties, be gyvenimo". JAV vyriausybė teismine tvarka buvo priversta atlyginti žalą Weinstein ir dar 8 pacientams (The Washington Post, August 1, 1985).

Niujorko universiteto profesoriaus Robert Lea Lifton informacinis straipsnis apie dr. Mengelę išėjes 1985 m. birželio 21 d. The New York Times Magazine.
Platus straipsnis prasidėjo tuo, kad „Mengelė ilgą laiką buvo centre viso to, kas yra asmenybės demonizavimo kultas. Jis parodytas kaip absoliutaus blogio įsikūnijimas" ...
Bet, kaip paaiškina Lifton, jis nesusijes „nei su nežmogiškomis nei su superžmogiškomis jėgomis" pavaizduotomis žiniasklaidoje.

Kaip jaunas žmogus Mengelė buvo populiarus, inteligentiškas ir rimtas. Trijų metų tarnybos eigoje, pagrinde rytų fronte jis pasirodė kaip narsus ir sąžiningas kareivis ir gavo penkis apdovanojimus, įskaitant ir Pirmojo bei Antrojo laipsnio Geležinius Kryžius. Būdamas vyriausiasis Aušvic-Birkenau lagerio gydytojas jis įėjo į didelę komandą gydytojų, kurių dauguma buvo žydai.

Lifton pažymi kad „liudininkų" parodymai, o taip pat paskelbta Frankfurto proceso medžiaga apie Aušvicą knibžda klaidomis. Pvz. nors Mengelė buvo vienas iš daugumos daktarų, priminėjusių sprendimus dėl naujai atvykusių į Aušvicą belaisvių darbingumo nustatymo, buve žydai belaisviai proceso metu tvirtino, kad Mengelė selekciją visada atlikdavo vienas. Į teisėjo komentarą: „Mengelė ten negalėjo būti visą laiką vienas" liudininkas atsakė: : „Pagal mano stebėjimus visada. Naktį ir dieną".

Kiti buve kaliniai aprašė Mengelę kaip turintį „labai arijišką išvaizdą" arba „aukštas blondinas", nors iš tikro jis buvo vidutinio ūgio brunetas.
Lifton rašo, kad tarp daugumos mitų yra istorijų, kaip jis Paragvajaus prezidentui Stressneriui patarinėjo, kaip atsikratyti senaisiais Pragvajaus gyventojais, kad sėkimingai padarė karjerą narkotikų prekybos organizacijoje su buvusiais naciais.

Reikšmingą informaciją apie dr, Mengelės charakterio savybes iš jo amžininkų pusės jo darbo Aušvice laikotarpiu galima rasti „SS kapitono dr. Mengele ivertinime" parašytamae 1944 m. rugpjūčio 19d. Ir paruoštame Aušvico gydymo skyriaus [originalas saugomas Berlyno centriniame archyve]. Ataskaita labai išsami:
"Dr. Mengelė atviro, sąžiningo, ryžtingo charakterio. Jis absoliučiai patikimas, tiesus ir siekiantis tikslo. Jis sau neleidžia jokio charakterio silpnumo, kvailų aistrų ar potraukių. Jo emocinis ir psichinis stovis - puikus. Tarnybos metu Aušvico koncentracijos lagryje jis taikė savo praktines ir teorines žinias kad nutraukti kelias rimtas epidemijas. Visu savo elgesiu ir požiūriu į darbą dr. Mengelė demonstruoja absoliučiai subrendusį ir tikslingą požiūrį į gyvenimą. Jis katalikas. Jo kalbos maniera spontaniška, įtikinanti, laisva ir gyva".

Personalinis įvertinimas užsibaigia pastaba, kad „dr. Mengelė įnešė neįkainojamą indėlį kovoje su vidurių šiltine Aušvice". Ji išvardina apdovanojimus, kuriuos jis gavo už drąsą ir savitvardą tarnyboje ir apibendrina, kad jis vertas paaukštinimo tarnyboje.

Po pabėgimo į Pietų Ameriką, kad išvengtų teismo farso 10 m. gyveno Argentinoje ir Paragvajuje, neslėpdamas savo vardo. Nėra jokių įrodymų, kad jis būtų gėdinęsis ar slėptų ką nors iš to, ką jis veikė Aušvice. Atvirkščiai savo laiške sūnui Ralf rašė: „Aš neturiu nei mažiausios priežasties ko nors gėdytis ar teisintis dėl savo sprendimų ar veiksmų". [Time 1985 m. birželio 1d. ]

Tarp jo personalinių dokumentų, rastų Brazilijos policijos 1985 m. liepos mėn. buvo pusiau biografinės esė juodraštis, pavadintas lotyniškai "Fiat Lux" - tegul bus šviesa. Akivaizdu kad ji parašyta, kai Mengelė iš karto po karo gyveno Bavarijos fermoje. Esė turinys iki šiol nepaskelbtas (New York Times, 14 liepos 1985; Baltimore Sun, 14 liepos 1985).

Mengelė mažai kalbėjo apie savo praeitį su misteriu ir misis Štameriais - su pora pas kurią pragyveno 13 m. fermoje netoli San Paulo Brazilijoje. Misteris Štameris prisimena, kad Mengelė pasakojo, jog žydai buvo svetima socialinė grupė, dirbusi prieš Vokietiją, kurią vokiečiai norėjo pašalinti iš savo šalies. Mengele ne kartą teigė, kad nedarė jokių nusikaltimų, o atvirkščiai- tapo didžiausios neteisybės auka (New York Times, 14 b 1985 m. liepos 14 d. ; Baltimore Sun, 14 liepos 1985).

Paskutinius savo gyvenimo metus Mengelė praleido pas austrų porą Volframą ir Lizelotta Bossertus jų fermoje Brazilijoje. Interviu Bossertas išreiškė didelį susižavėjimą ir prisirišimą prie kuklaus svečio. Atsakydamas į klausimą apie menamus Mengelės nusikaltimus Aušvice Volfram Bossert pasakė: „Aš žaviuosi juo kaip asmenybe su daugybe nesuskaičiuojamų teigiamų savybių, o ne jam primetamais nusikaltimais kurių realumu aš stipriai abejoju". (Washington Post, 10 ???? 1985).

Senas Mengelės ir jo šeimos draugas Vokietijoje Hans Sedlmeier pasakė reporteriui: „Aš galiu jums pasakyti, ką veikė Mengelė, ką jis veikė Aušvice ir ką jis veikė po Aušvico, bet jūs manimi nepatikėsite. Laikraščiai nenori rašyti tiesos, nes tai neatitinka žydų interesų ... Aš nenoriu kalbėti apie Mengelės istoriją. Žurnalistai apie Mengelę prirašė tiek melo, kurį išplatino žydų spauda ... „. Aiškiai suglumęs, jis nebaigė savo frazės (New York Times, 13 liepos 1985).

Dėl savo azarto Mengelės istorijų platintojai ignoravo labiausiai svarbų momentą. Iki pat 1985m. Vasaros, kai teismo ekspertai patvirtino Mengelės mirtį 1979 m. , „nacių medžiotojai" ir „holokausto ekspertai" vieningai tvirtino, kad Mengelė gyvas. Dauguma iš jų tvirtino, kad jis gyvena Paragvajuje.

1979 m. vasario 19 d. Mengelė pripažintas nuskendusiu.

Izraelio „nacių medžiotojas" Tuvija Freidmann 1984 m. gale pranešė, kad Mengelę neseniai matė Orlando, Tampoje Floridoje ir Naujajame Orleane. Praėjus keliems mėnesiams Freidmann pareiškė, kad nors Mengelės „pagrindinė nuosavybė" yra JAV, jis pats, tikėtina - Italijoje. Dar daugiau, pasislėpęs daktaras buvo pastebėtas dideliame nacių susitikime Bermuduose (Jewish Week, 8 vasario 1985).

Stenlis E. Morris , JAV federalinis įgaliotinis Mengelės bylos tyrime pareiškė reporteriams, kad apie Mengelę „kasdien ateina tonos informacijos, kurios didžioji dalis nenaudinga". „Vienos personos laiškas tvirtina, kad ji matė, kaip Bormanas, Hitleris ir Mengelė kartu sėdėjo kabriolete Filadelfijoje" ". (New York Times, 28 gegužės 1985m.).

1985 m. sausio mėn. JAV Kongreso narys Robert Torrichelli grįžo iš Paragvajaus su „sukrečiančiomis žiniomis" apie tai, kad Mengelė gyvena vokiečių kolonijoje Paragvajaus kalnuose. (Newsweek, Feb. 4, 1985). Remdamasis dviem labai patikimais šaltiniais Londono „Sunday Times" (Feb. 10, 1985) pranėšė kad Mengele „visiškai atvirai" gyvena Paragvajuje, didelę laiko dalį praleisdamas briaunuotame name netoli nuo prezidento Alfredo Štresnerio vasaros rezidencijos.

Labiausiai garsus „nacių medžiotojas" Simonas Vyzentalis pareiškė, kad jis „100 proc. įsitikinęs" kad Mengelė gyvena Paragvajuje ir kad jo šeima Vokietijoje žino jo buvimo vietą. (Newsweek, May 20, 1985). 1985 m. gegužės mėn. pabaigoje Vyzentalio ir Izraelio Vakarų Vokietijos Simono Vyzentalio centro pasiūlytas apdovanojimas už Mengelės sugavimą sudarė 3,4 mln. dolerių.

Visame pasaulyje žinomas „holokausto ekspertas" ir ‚nacių medžiotojas" Seržas Klarsfildas pareiškė, kad „Mengele yra Paragvajuje ir yra asmeninėje prezidento Alberto Štressnerio apsaugoje". Šis Paryžiaus žydas-teisininkas netgi patikslino: „Mengelė gyvena netoli Asunsjono, didelėje privačioje viloje priklausančioje arba pačiam Štressneriui arba jo draugui". (Newsweek, May 20, 1985).

Klarsfildo žmona Beata atskrido į Paragvajų gegužės mėn. pabaigoje. Asunsjono priemiestyje iškėlė sceną su riksmais prezidento Štressnerio adresu kaltindama jį melu -kad tvirtina, jog nežino dr. Mengelės buvimo vietos. Tuo laiku, kai JAV televizija liejo misis Klarsfild adresu pagyrimus ir skatinančius komplimentus, Paragvajaus žmonės jos elgesį laikė įžeidžiančiu ir gėdingu. Ją greitai išmetė iš viešbučio.

Kaip parodė istorija, melavo ne Štressneris o Klarsfildas ir jo įsitikinę sąjungininkai.

Su laiku „holokausto ekspertai" ir „nacių medžiotojai" žiniasklaidoje ėmė prisistatinėti kaip gilaus įsiskverbimo ir patikimos informacijos orakulai. Su jais ėmė pagarbiai ir kantriai elgtis, ne taip kaip pvz. su kitais visuomeniniais veikėjais, ir nekritikuojant buvo priimami ir publikai pristatomi kaip "faktai" netgi sensacingiausi jų pareiškimai. Bet žmonėms kiauriai matėsi „ekspertų" nesugebėjimas pasaulinėje Mengelės paieškoje ir visiškas tikslumo nepaisymas.

Nors Mengelės paieškos - praeityje, kartšligiška „nacių-bėglių" medžioklė tesiasi. Bebaimis Simono Vyzentalio centras Los Andžele netgi išleido sąrašą „labiausiai ieškomų" aukų, pakeitusį ankstesnį „Nacių nusikaltėliai laisvėje".

Jo absurdiškumą demonstruoja sąrašo pradžioje esanti Leono Dergelės pavardė-tai charizmatiškasis belgų politinis lyderis, Valonijos SS savanorių legiono didvyris. Tuo metu Leonas Degrelė buvo Ispanijos pilietis. Degrelė gyveno visiškai atvirai, naudodamasis visomis priemonėmis reikšti savo pažiūras.

Tampa akivaizdu, kad istorikų-revizionistų darbo eigoje media-sferoje nesusilpnės „nacių-bėglių" medžioklė. Seržas Klarsfildas„The New York Times" (March 3, 1985) prisipažino, kad dalinai intensyvaus centro veiklos fokusavimo prieš Mengelę ir kitus „nacių bėglius" motyvas paskutiniais metais buvo revizionistų pasipriešinimas prieš holokausto šalininkų ortodoksiją ir atvirą melą.
The Journal of Historical Review, Fall 1985 (Vol. 6, No. 3), pages 377 ff.

http://www.ihr.org/jhr/v06/v06p377_Weber.html

Kaip „Mengele piktadarysčių liudininko pasakojimų" pavyzdį galima pateikti ištrauką iš Germaro Rudolfo knygos „Paskaita apie holokaustą" (Germar Rudolf. Lectures on the Holocaust, 2005):

Citata:

Būdama Osvencime, žydė Sadovskaja gavo rimtą traumą gamyboje ir neteko darbingumo. Štai ką ji pareiškė: „Kadangi aš daugiau negalėjau dirbti, tai bijojau, kad manęs nepasiųstų į dujų kamerą. Visi žinojo, kad negalinčius dirbti siusdavo į dujų kameras".

Galų gale Sadovskaja buvo pasiusta - ne, ne į dujų kamerą, ko ji taip bijojo ir kas turėjo atsitikti pagal legendą - o į lagerio ligoninę, kur ji buvo iki tol, kol nepasveiko. Po septynių dienų ją pasiuntė pas patį dr. Mengelę. Tas lyg tai pradėjo su ja atlikinėti labai skausmingus bandymus, kokius būtent, ji nepatikslino. Kaip ji tvirtina, šie bandymai iš jos padarė invalidę.

Tokiu atveju, pagal legendą ją tikrai turėjo pasiųsti į dujų kamerą, nes dabar ji buvo ne tik kad negalinti dirbti, bet ir netiko bandymams kaip ji pati pareiškė. Bet čia atsitiko dar vienas „stebuklas": ją vėl ėmė prižiūrėti tol, kol ji nepasveiko. Jūs tik pagalvokite apie visa tai: su belaisve žyde Osvencime atsitiko nelaimingas įvykis ir ją pasiuntė į ligoninę, kur ją gydė savaitę laiko. Po to SS gydytojas jai atliko nemalonias operacijas, po kurių ji pasveiko.

Tai tiksliai įrodo, kad SS padarė viską, ką galima [įskaitant chirurgines operacijas] kad gražinti šiai moteriai darbingumą ir sveikatą. Bet pokarinėje apklausoje Sadovskaja pabandė viską apversti aukštyn kojomis: atseit jos negydė, o pabandė nužudyti.

Atkreipkite dėmesį, kad tardytojas, atlikes šią apklausą 1959 m. , netgi nebandė išsiaiškinti, kokį bandymą [t. y. operaciją] jai atliko. Tai jau eilinį kartą patvirtiną šių tardytojų vaikišką pasitikėjimą.?
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.07 11:39 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
DREZDENO SUNAIKINIMAS

Nikolai fon Kreitor

Mirtis surinko turtingą derlių. Drezdeno „holokausto" dydis - 250 tūkst. žmonių per 14 val. Tai tris kartus viršina Hirosimos aukų skaičių. [Publiacija skelbiama autoriaus šviesiam atminimui].

Zombiais nepaversta žmonijos dalis, galbūt mažesnioji ,neapsigaudinėja dėl vadinamųjų civilizuotų Vakarų. Šaltakraujiški žudikai „figūrėlės" šviečiantys šypsenomis iš viso pasaulio televizorių laiko savo valdžioje milijardus tarnelių - žurnalistų, rašytojų, „mokslininkų", „istorikų", kuriančių ir palaikančių grandiozinį mitą apie teigiamas „bendražmogiškas vertybes" - pusiau permatomą širmą, pridengiančią ledinį Vakarų egoizmą ir beširdiškumą; Vakarų, numirusių savo viduje ir keršijančių visai žmonijai už savo praradimus.

Bet ir pačios „figūrėlės", ko gero,paslėptos nuo milijonų žmonių akių jų likimo kūrėjų: banko-finansinių verteivų supermafija, kuriai planetoje neegzistuoja valstybinės sienos. Čia „suledėjimo" laipsnis dar didesnis. Čia jau išauklėtas toks retas žmogaus rūšies tipas, kuris ieško įkvėpimo satanistinėse idėjose.

Išoriniai jų „bendro" darbo rezultatai labiausiai ryškiai pasirodė Irake Serbijoje ir Rusijoje, kur žmonės naikinami tūkstančiais ir tuo reikia jei ne džiaugtis, tai tylint nuolankiai pritarti.

Kad suprasti įvykusių įvykių neatsitiktinumą, ne be skausmo atversime vieną iš pikčiausių Antrojo Pasaulinio karo, konkrečiai karo prieš Vokietiją puslapį: Drezdeno subombardavimą.Rašytojas Kurt Vonnegut kiek buvo galima papasakojo apie tai - ir jį „nutildė". Mes peržvelgsime JAV parašytus ir mažais tiražais išleistus Džordžo T. Parkerio straipsnius apie kolosalius nusikaltimus, aiškiai parodžiusius Vakarų talmudinius įpočius. Nusikaltimai, kurie galbūt stos į eilę simbolių, charakterizuojančių Vakarų esmę XX šimtemtyje [amžiaus pabaigoje laikas padalinti visoms „seserims po sągę"].

... 1945 m. sąjungininkų lėktuvai sėjo mirtį ir naikinimą visoje Vokietijos teritorijoje - bet senasis saksonietiškas Drezdenas tarp šio košmaro išliko ramybės sala.

Žinomas kaip kultūros centras, niekada neturėjęs jokios karinės pramonės, jis faktiškai niekaip nebuvo apgintas nuo smūgių iš dangaus. Išoriškai galėjo pasirodyti, kad visos kariaujančios pusės susitarė dėl to, kad Drezdenas buvo tarsi „laisvasis miestas".

Vasario 13 d., ketvirtadienį, pabėgėlių srautas, bėgdamas nuo Raudonosios Armijos puolimo, kuri jau buvo už 60 mylių, padidino miesto gyventojų skaičių iki milijono su trupučiu. Kai kurie iš bėglių pergyveno įvairiausią siaubą ir buvo leisgyviai, kas privertė tolimensius tyrinėtojus susimąstytiti apie proporcijas to, kas Stalinui buvo žinoma ir pavaldu ir apie tai, kas buvo daroma be jo leidimo arba prieš jo valią .

Buvo užgavėnės. Įprastai šiomis dienomis Drezdene tvyrojo karnavalo atmosfera. Šį kartą aplinka buvo pakankamai niūri. Bėgliai atvykdavo kiekvieną valandą ir tūkstančiai žmonių kūrė stovyklas tiesiog gatvėse vos skudurais prisidengę ir drebėdami nuo šalčio.
Tačiau žmonės jautėsi sąlyginai saugūs ir nors nuotaikos buvo bjaurios, cirkininkai rodė savo numerius perpildytose salėse, kur nelaimingieji ateidavo, kad nors kuriam laikui pamirštų karo baisumus. Grupelės pasipuošusių mergaičių stengėsi nuskriaustųjų dvasią stiprinti eilėraščiais ir dainomis. Jas pasitikdavo pusiau linksmos šypsenos bet nuotaika taisydavosi ...

Niekas šiomis minutėmis negalėjo įsivaizduoti, kad mažiau kaip po paros šie nekalti vaikai gyvi sudegs ugnies uragane, sukurtame „civilizuotų" anglų-amerikiečių.

Kaip pirmieji pavojaus signalai pradėjo žymėti 14-kos valandų pragaro pradžią, drezdeniečiai drausmingai išsivaikščiojo po bombų slėptuves. Bet - be jokio entuziazmo, galvodami kad oro pavojus - klaidingas. Jų miestas niekada nebuvo atakuotas iš oro. Dauguma niekada nepatikėtų, kad toks didysis demokratas kaip Vinstonas Čerčilis drauge su kitu diddžiuoju demokratų Franklinu D. Ruzveltu nuspendė nubausti Drezdeną totaliniu bombardavimu.

Kas skatino Čerčilį? Politiniai motyvai. Drezdeno pramonė gamino tik cigaretes ir porcelianą t. y. nekarines prekes. Bet priešakyje buvo Jaltos konferencija, kurioje sąjungininkai ketino pasidalinti iškankintos Europos kūną. Čerčilis ir norėjo susikurti „kozirinę kortą" - kažkokį tai grandiozinį anglų-amerikiečių veiksmą, kuris padarytų įspūdį Stalinui - per daug savarankiškam, per daug protingam, per daug prikaupusiam didelės jėgos. Bet ši korta, kaip vėliau pasirodė „nesuveikė" Jaltoje, nes blogas oras privertė atšaukti suplanuotą reidą. Bet Čerčilis vis vien reikalavo vykdyti reidą, nesvarbu kur, aiškindamas tai būtinybe palaužti vokiečių tautos valią užnugaryje.

Vos tik drezdeniečiai išsiskirstė po slėptuves ,buvo numesta pirmoji bomba - 22.09 1945 m. vasario 13 d. ataka tesėsi 24 min. Miestas pavirto į ugnies jūrą. „Pavyzdinis taikinių bombardavimas" sukūrė norimą ugnies uraganą - tai įėjo į cigarus ir jumorą mylinčio „demokrato" apskaičiavimus.

Uraganas prasidėjo tada, kai šimtai mažesnių gaisrų susijungė į vieną milžinišką. Gigantiško oro masės buvo išsiurbiamos į taisyklingą piltuvą ir sukurdavo dirbtinį uraganą. Tuo nelaiminguosius, kuriuos pagaudavo gūsis, išmesdavo tiesiai į degančių gatvių ugnis. Tie, kurie slėpėsi po žeme, uždusdavo nuo deguonies trūkumo, ištraukto iš oro arba numirdavo nuo karščio - karštis buvo toks stiprus, kad lydėsi žmogaus mėsa ir iš žmogaus likdavo šlapia dėmė.

Liudininkas, tai pergyvenęs, pasakoja:

„Aš mačiau jaunas moteris su vaikais ant rankų - jos bėgdavo ir krisdavo, jų plaukai ir drabužiai užsidegdavo ir jos klaikiai šaukdavo, kol griūvančios sienos jų nepalaidodavo".

Po pirmojo reido buvo trijų valandų pauzė. Tyla išviliojo žmones iš priedangų. Kad išsigelbėtų nuo mirtino karščio, tūkstančiai žmonių patraukė į Gross-Garten- nuostabų parką Drezdeno centre, kurio dydis pusantros kvadratinės mylios. Bet budeliai viską apskaičiavo ...

01.22 prasidėjo antrasis reidas. Pavojaus signalai nesuveikė. Danguje buvo dvigubai daugiau lėktuvų su padegamosiomis bombomis. Ši banga buvo skirta išplėsti ugnies uraganą iki Gross-Garten ir nužudyti tuos, kurie dar buvo nenužudyti. Tai buvo visiška anglų-amerikiečių „sėkmė". Kelių minučių eigoje ugnis peržengė žolę apėmė medžius ir užsidegė viskas - nuo dviračių, iki rankų ir kojų. Dar daug dienų visa tai liko kaip atminimas po atviru dangumi apie sąjungininkų sadizmą.

Antrosios atakos pradžioje dauguma dar grūdosi tuneliuose ir požemiuose, laukdama gaisrų pabaigos. 01.30 iki gelbėjimo būrio vado pasiųsto į miestą su rizikinga misija ausies atsklido kurtinantis triukšmas. Jis taip jį aprašė:

„Detonacija smogė rūsių stiklams. Prie triukšmo prisijungė kažkos tai naujas keistas garsas, kuris tapo vis duslesnis ir duslesnis. Tai kažakas, primenantis vandens krioklio keliamą triukšmą - tai buvo uragano, prasidėjusio mieste riaumojimas".

Tie, kurie būdavo požeminėse slėptuvėse, mirdavo lengvai: jie momentaliai sudegdavo, kai supantis karštis staigiai padidėdavo. Jie arba pavirsdavo į pelenus arba išsilydydavo, susigerdami tris - keturias pėdas į žemę - tai gali paliudyti daug liudininkų.

Po anskrydžio trijų mylių aukščio stulpas geltonai-pilkų dūmų pakilo į dangų. Masė pelenų pajudėjo, padengdama dar šiltus griuvėsius į Čekoslovakijos pusę. Vieno namo savininkas netoli Drezdeno 15mylių atstumu rado savo kieme visą sluoksnį receptų ir vaistų dėžučių iš Drezdeno vaistinės. O dokumentai ir popieriai iš ištuštėjusios Žemės Valdybos nukrito Lirno kaime, esančiame už 18 mylių nuo Drezdeno.

Greitai vasario 14 d. rytą po 10.30 ant miesto nukrito paskutinė porcija bombų. Amerikiečių bombonešiai „dirbo" 38 min. Bet ši ataka inebuvo tokia žiauri kaip pirmos dvi - nei iš esmės, nei pagal dydį.

Tai buvo charakteringas, išpuoselėtas sadizmas. „Mustangai" skrido labai žemai ir šaudė viską, kas tik judėjo, netgi į gelbėjimo mašinų kolonas, kurios atvyko gelbėti išlikusių. Viena ataka specialiai buvo nukreipta į Elbės krantą, kur po siaubingos nakties susigrūdo bėgliai, o taip pat sužeistieji.
Rekalas tame, kad paskutiniais karo metais Drezdenas tapo miestu-ligonine. Masinių naktinių žudynių metų medseserys didvyriškai ant savo pečių ten pernešė sužalotuosius. Ir štai žemai skraidantys „Mustangai" šaudė šiuos bejėgius pacientus, kaip ir tūkstančius senelių, vaikų ir moterų, bėgančių iš miesto.

Kai dingo paskutinis lėktuvas, pajuodavusios Drezdeno gatvės buvo padengtos mirusiųjų kūnais. Mieste išplito dvokas. Gauja iš miesto zooparko pasprukusių maitvanagių riebėjo nuo lavonų. Visur landžiojo žiurkės. Vienas iš viską pamačiusių iš karto po bombardavimo pasakojo:

„Prie tramvajaus depo buvo visuomeninė skalbykla padaryta iš rifliuotos skardos. Prie į ėjimo veidu įsikniaubusi į paltą gulėjo maždaug 30 m. moateris visiškai nuoga. Už kelių jardų nuo jos gulėjo 8-10 m. du berniukai. Gulėjo tvirtai apsikabine taip pat nuogi. Visur, kur tik nukreipdavai žvilgsnį, gulėjo nuo deguonies trūkumo uždusę žmonės.Matyt jie nuo saves nusitraukdavo visus drabužius bandydami iš jų pasidaryti kažką tai panašaus į deguonies kaukes ..."

Štai Drezdeno aprašymas po dviejų savaičių. Tai padarė kažkoks šveicaras.

„Aš mačiau - pasakoja jis - nutrauktas rankas ir kojas, subjaurotus kūnus ir galvas, kurios mėtėsi visuose gatvių pakraščiuose. Aikštėse kūnai gulėjo taip tankiai, kad vaikščioti reikėjo su išskirtiniu atsargumu".

Mirtis surinko gausų derlių. Drezdeno holokausto apimtys - 250 tūkst. Gyvybių, atimtų per 14 val. Tai daugiau kaip trigubai viršija Hirosimos aukų skaičių.
Sąjungininkų apologetai, teisindami šias skerdynes, Drezdeną lygina su Koventriu. Bet Koventryje per visą karo laiką žuvo 380 žmonių, to negalima lyginti su per kelias valandas nužudytais 250 tūkst. Be to, Koventris buvo karinių atsargų sandėlis t.y. teisėtas karinis taikinys. Drezdenas, gaminęs puodelius ir lėkštutes, tokiu nebuvo.

Holivudo klastotė „Blickrygas prieš Londoną" kaip ir dauguma kitų - tai tik vienas iš begėdiškų būdų demonizuoti priešą, prieštaraujant istorinimas faktams. Per visą karą Londonas prarado 600 akrų žemės. Drezdenas per vieną naktį - 1600.

Dėl likimo ironijos vienintelis objektas, kurį labai stipriai pasitempus būtų galima pavadinti kariniu - geležinkelio depas, sąjungininkų nebuvo bombarduojamas. „Pasaulinės demokratijos gynėjai" per daug užsiėmė seneliais, moterimis ir vaikais...

Drezdeno žudynės pagal savo apimtis ir cinizmą pretenduoja į tai, kad būtų laikomos pačiu niekšingiausiu nusikaltimu žmonijos istorijoje. Niekas iš lakūnų-žudikų, jau nekalbant apie „dėdulę Vinstoną", apie tokį garbingą Malboro hercogą, nebuvo pastebėtas Niurnbergo teisiamųjų suoluose. Priešingai, lakūnai buvo apdovanoti medaliais. Čerčilis - monstras, davęs įsakymą Drezdeno skerdynėms - buvo tituluotas ir baigė savo karjerą „didžiu žmogumi". Biografai kruopščiai ištrynė iš savo „objektyvių" rašliavų bet kokias užuominas apie vieno bepročio troškimą „sukrėsti" kitus ir dėl to nužudžusio ketvirtį milijono nekaltų vaikų, moterų ir senelių.

Aišku lakūnai negalėjo atsisakyti - „jie tik vykdė įsakymus", šie anglų kariniai nusikaltėliai. Kad įsivaizduoti Vakarų moralinės degradacijos laipsnį, pažymėkim, kad 1992 m. gegužės mėn. Londone buvo atidengtas paminklas maršalui Artūrui Harisui -vyriausiam Čerčilio įsakymo vykdytojui. O štai kiti Didžiosios Britanijos Karališkųjų Oro Pajėgų tikrųjų, o ne menamų karinių nusikaltėlių pavardės ir laipsniai: maršalas Robertas Saundbis, aviacijos ministerijos patarėjas Arčibaldas Sinkleris, pirmojo anskrydžio vadas Morisas Smitas.

Išliko „pasaulinės demokratijos" nusikaltimo nuotraukos: dar nesugriautas Cvingerio rūmų-parko meno perlas - ir jo griuvėsiai, platformos su bėgliais važiujančios į gelbėjamą Drezdeną - kalnai lavonų Drezdeno aikštėse, 243 motinos su vaikais, nužudytos tik vienoje bombų slėptuvėje, sudaužytos gelbėtojų mašinos, lavonai, suvynioti į popierių, didžiuliai kalnai deginamų lavonų, nužudyti vaikai.

Tai ne Londonas ir ne Paryžius [Paryžius išsaugotas]. Tai ne žydai, o vokiečiai. Piktadarybės yra piktadarybės, ir čia dvigubų standartų negali būti, bet jie taikomi vis aktyviau.

Bet negalima tvirtinti kad kalnai lavonų „nepastebėti" pasaulinės visuomenės. O jeigu tiksliau, tai Niurbergo tribunole.?
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.07 12:10 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
GEGUŽĖS 8 [9] D. IR VOKIEČIAI
Heinrich Daub

„Viešpatie, aš vis dar grožiuosi mūsų didžios ir narsios tautos pasiekimais.
Gaila, bet tai jau ne tauta kokia ji buvo kažkada, todėl, kad jai teko paaukoti milžiniškas aukas.
Bet netgi po šio siaubingo karo ir dar siaubingesnio pokarinio laikotarpio ji vis dėl to darė
stebuklus, kurie buvo nepasiekiami mūsų priešams! Aš didžiuojuosi tuo, kad esu vokietis!"

Iš buvusio Vermacht kareivio Werner Weinlein prisiminimų.

„Proto sapnas pagimdo siaubūnus" - skelbia ispaniška patarlė. O prisiminiau aš ją dėl artėjančios Gegužės 8[9] d. ir to, kaip į ją žiūri dauguma vokiečių - tiek Vokietijos, tiek Rusijos. Apie tai aš jau rašiau praeitais metais ir būtinai rašysiu ateityje - kol būsiu gyvas. Nes siaubinga, kai vokiečiai šią dieną pažymi kaip šventę! Siaubinga, bet šiandieninė VFR vyriausybė nors dar ne formaliai, bet jau faktiškai ir visiškai rimtai pažymi dieną, per kurią 1945 m. vokiečių armija besąlygiškai kapituliavo kaip Išlaisvinimo Dieną!
Siaubinga, kai mūsų politinis elitas agresyvios kairiosios ekstremistinės grupuotės "antifa" rankomis kas metai bando sužlugdyti renginius, skirtus 1945 m. vasario 13 ir 14 d. anglų-amerikiečių bombardavimų aukų atminimui pagerbti. Siaubinga, kad viena iš federalinių žemių - Meklenburgas-Pomeranija - jau oficialiai gegužės 8 d. paskelbė Vokietijos Išlaisvinimo Diena. Visa tai taip pat siaubinga, kaip ir tai, kad Rusijos vokiečiai šią dieną švenčia kaip Pergalės Dieną. Nes 1945 m. gegužės 8d. vokiečiams nebuvo Vokietijos išlaisvinimo diena, kaip didelei daugumai Rusijos vokiečių nebuvo Pergalės Diena.

Nereikia apgaudinėti savo sąžinės užkariautojų primesta gražia versija apie tai, kad karas vyko su fašizmu, ir vokiečių tauta, taip pat kaip ir kitos Europos tautos, buvo "išlaisvintos" iš fašizmo. Ji neišlaiko jokios kritikos. Jau per daug dokumentinių pėdsakų ir pasisakymų paliko Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų kurstytojai, kurie leidžia su tvirtu įsitikinimu pasakyti, kad karas vyko prieš pačią vokiečių tautą, o ne, pavyzdžiui, prieš Hitlerį ir fašizmą. Pateiksiu tik dvi plačiai žinomas tai patvirtinančias citatas. Antihitlerinio pasipriešinimo atstovui Vokietijoje buvo perduoti šie Vinstono Čerčilio žodžiai: "Jums turi tapti aišku, kad karas vyksta ne prieš Hitlerį ar nacional-socializmą, o prieš vokiečių tautos jėgą, kurią norime sutriuškinti visiems laikams, nepaisant to, ar ji bus kokio nors Hitlerio ar jėzuitų kunigo rankose"
Tai pripažino buvęs antihitlerinio pasipriešinimo dalyvis Oigen Gerstenmaier, nuo 1954 m. iki 1969 m. Buvęs Bundestago prezidentu: "Tai, ko mes vokiečių pasipriešinimo metu iš tikrųjų nenorėjome suprasti, vėliau mes visiškai supratome: karas vyko ne prieš Hitlerį o prieš Vokietiją".

Ir taip, kas liečia antihitlerinės koalicijos vakarų sąjungininkus, tai mums siūloma švęsti jų pergalę prieš vokiečių tautą, jų sėkmę sutriuškinant Vokietiją, kurio jie siekė pačiame bekompromisiškiausiame kare, kurio tikslas buvo didžios nacijos besąlyginė kapituliacija? O kas liečia jų rytinius sąjungininkus - TSRS, tai mums siūloma švęsti pergalę totalitarinio stalininio režimo, pačio žiauriausio pagal savo apimtis prieš savo ir kitas tautas ir pačio baisiausio pagal aukų skaičių per visą 20 amžių prieš Hitlerio režimą, kuris pagal savo tautos aukų skaičių visiškai nepalyginamas su Stalino, o pagal charakterį, kaip pažymi dauguma tyrinėtojų, yra vokiečių tautai "gerybinė diktatūra?"
Siaubinga, kad vokiečiai švenčia šią dieną, dėl vienos paprastos priežasties: todėl, kad nugalėtojai turi savo istoriją, o nugalėtieji savo. Ir neverta pralaimėjusių palikuonims prisiplakti prie prie nugalėtojų palikuonių. Akademikas I. Shafarevič savo pasisakyme Rusų Nacionaliniame Sobore 1992 m. birželio 12 d. ("Trečias pasaulinis karas" [«?????? ????????????? ?????»] www.shafarevich.voskres.ru] jis pasakė labai subtilią pastabą dėl dar 80-siais metais Rytų Vokietijoje švenčiamos Pergalės Dienos: „Prieš daug metų man teko apsilankyti Rytų Vokietijoje... Išlipdamas iš traukinio aš pamačiau mieste plevėsuojančias vėliavas ir paklausiau savo kolegų kas šiandien per šventė? „Pergalės Diena" - atsakė man. Kai aš jų pasidomėjau, ką jie tą dieną nugalėjo, jie kiek suglumę atsakė, kad tai „pergalės diena prieš fašizmą". Netgi esant tokiems fašizmo siaubams aš nepatikėjau, kad vokiečiai tiek persilaužė, kad jų širdys džiaugsmingai susitaikė su jų šalies suskaldymu. Aišku vėliavos buvo iškabintos kaip pamokymas vokiečiams, priminimas apie jų pralaimėjimą. Tai buvo ne jų, o nugalėtojų šventė - okupavusios valstybės ir galbūt vokiečių valdžios tarnavusios kaip šalies valdymo mechanizmas".

1945 m. gegužės 8 d. Europoje pasibaigė pats siaubingiausias per visą žmonijos istoriją Antrasis Pasaulinis karas. Karas, dėl kurio sukurstymo kaltinama Vokietija, kurio ji nenorėjo ir daug kartų bandė užkirsti tam kelią ir netgi sustabdyti, kai jis jau vyko; karas, kurį, kaip rodo nepaneigiami istoriniai faktai, sukurstė ne ji, o Anglija ir Prancūzija 1939 m. rugsėjo 3 d. Tie, kurie bando šiandien papuošti šiuos įvykius,vaizduodami juos kaip „laimę" vokiečių tautai, kas padeda platinti pasakėles apie „išlaisvinimą", tie, kurie dalyvauja platinant melą norėdami užsidirbti pagyras iš oficialiosios politikos pusės, yra vokiečių tautos nacionalinės savimonės ir savigarbos įtvirtinimo duobkasiai. Bet šie žmonės turi žinoti, kad padėdami nugalėtojų palikuonims įpiršti mintį apie tai, kad pergalės prieš Vokietiją diena gali būti šventė mums - vokiečiams iš tikrųjų dirba tam, kad Vokietijoje sukurti didžiausią VEIDMAINYSTĘ. To dar nebuvo istorijoje, kad tauta nuoširdžiai, kartu su nugalėtojais švęstų pergalę prieš save. O jeigu tai įvyktų tai galima būtų paaiškinti tik vienaip - nugalėtosios tautos palikuonių proto sapnu.
Štai ką apie tai rašė žinomas vokiečių istorikas Helmut Divald (13.08.1929 - 26.05.1999) savo straipsnyje „60 nelaisvės metų": „1945 m. gegužės 8 d. vokiečiams buvo kančių, kankinimų ir liūdesio diena. Vokietija, vokiečiu tauta pačio didžiausio visų laikų karo šešių metų eigoje kovojo dėl savo išlikimo. Kareivių narsa ir pasiruošimas pasiaukoti, dvasios stiprybė ir vyrų bei moterų nepajudinamumas, nepaisant sąjungininkų bombonešių baisaus oro teroro, našlaičių motinų ašaros - tie, kurie bando gėda uždengti atsiminimus apie tai, paralyžuoja mūsų ryžtą savigarbai ir savivertei.
1945 m. nugalėtojai skelbia, kad jie kariavo kryžiaus žygį prieš Vokietiją, kurį laimėjo su tikslu "išgelbėti humanizmą". Kariavo šiame žygyje ir naudodami tokias priemones, kaip bombų karą kuriame lygiai su veikiančiosios armijos kareiviais, priešai buvo ir moterys bei vaikai, bėgliai ir seneliai. Vokiečių armijos karinės kapituliacijos diena atnešė sąjunginnkams taiką. Bet milijonams vokiečių ji atnešė pragarą žemėje... Tai metai po kapituliacijos, kurių eigoje nuo Rytų Prūsijos iki Jugoslavijos vokiečius žudė ir nužudė, prievartavo, kankino, išvydavo iš Tėvynės; tie metai kuriuos mums bandoma parodyti kaip apie „išlaisvinimo" laiką ir ateities „lopšį", tie metai, kurie atseit pirmą kartą per „mūsų tūkstantmetę istoriją mums suteikė laisvę ir teisę į žmogiškąjį orumą" ,kuriuos mes turim švęsti kaip šventę? Prisiminkime tai gegužės 8 d."

Helmut Divald toliau šiame straipsnyje primena, kad nugalėtojai paskelbė vokiečių tautą kalta dėl karo sukurstymo ir visuotinai kaltais dėl visų įmanomų ir neįmanomų nusikaltimų, kurių vokiečių tauta nepadarė todėl, kad visa tauta niekada negali daryti nusikaltimų, bet tik atskiri žmonės.
Ir aš visiškai sutinku su jo išvada: „Mes neturime jokio pagrindo švęsti gegužės 8 d. Tegul švenčia tie, kurie laiko save nugalėtojais. Bet kaip buvę mūsų priešininkai, kurie šiandien vadina save mūsų draugais, suderins tai su savo „draugiškais" veiksmais 1945 m. tai jau ne tik jų reikalas. Mums tai galimybė priminti jiems apie tai, kad ateitis, kurią tada, 1945 m. nugalėtojai mums suteikė, buvo mūsų Reichui kapas, o Vokietijai ir vokiečių tautai -katastrofa ir šalies suskaldymas. Buvusių sąjungininkų pergalės paradai mums vėl ir vėl primins, kad mes 1945 m. Nugalėtieji, kad mūsų šalis - okupuota šalis o mūsų suverenitetas - tai tik nugalėtojų malone garantuotas apribotas suverenitetas.
Naujosios po 1945 m. gegužės 8 d. metinės - tai nugalėtojų šventės. Tai ne mūsų šventė, tai ne vokiečių šventė. Todėl šią dieną mes neturime teisės priminti tą tiesą, kuri nepriklausoma nuo bet kokios datos . Pralaimėjimai, taip pat kaip ir pergalės yra tiek atskirų žmonių, tiek ištisų tautų istorijos dalis. Tiktai tada, kada žmogus atskirai arba visa tauta atsisakys kovoti už save ir savanoriškai priims vergo likimą, tada jau galima pasakyti, kad viskas prarasta".

Jeigu vokiečiai dar nepripažino savęs beasmeniais ir besmegeniais savo nugalėtojų vergais, tai jie negali švęsti gegužės 8[9] d. kaip Išlaisvinimo Dienos arba kaip Pergalės Dienos.
Gerai pažiūrėkime, nuo ko vokiečiai buvo išlaisvinti 1945 m. gegužės 8 d.

1945 m. gegužės 8 d. vokiečiai buvo išlaisvinti iš savo nacionalinės valstybės - Vokietijos Reicho. Nacionalinė valstybė - tai tautos nacionalinės valios vidaus ir užsienio politikoje ir savo interesų formavimo instrumentas. Reichas buvo suskaldytas dalimis: į Vakarų Vokietiją vėliau pervadintą VFR, Viduriniąją Vokietiją, vėliau tapusia VDR, Austriją, kurios gyventojai svajojo apie vienybę su visa vokiečių tauta ir kurią buvo gavusi 1938 m. ir vėl prarado 1945 m. ir Rytų Vokietiją, iš kurios vokiečiai buvo išvyti, o pati teritorija prijungta prie TSRS ir Lenkijos. Dar niekada per visą žmonijos istoriją savo nacionalinio valstybingumo likvidacija dar nebuvo dingstis švęsti ir puotauti. Atvirkščiai, tokiais tapdavo įvykiai, susiję su nacionalinių valstybių sukūrimu ir kaip taisyklė jos buvo švenčiamos kaip nacionalinės nepriklausomybės dienos. Kitoks šių įvykių vertinimas ,pasikartosiu, yra siaubingas ir nenatūralus!
Vokiečių tauta po 1945 m. gegužės 8 d. ne tik kad buvo „išlaisvinta" nugalėtojų nuo teisės patiems tvarkyti savo likimą, bet ir nublokšta atgal keletą amžių į absoliučios vergijos padėtį.
„Darbas gyvenimas ir visų vokiečių nuosavybė yra visiškoje mūsų, nugalėtojų žinioje" - paskelbė Vinstonas Čerčilis.
Vokiečių tauta buvo „išlaisvinta" nuo 3 mln. moterų ir vaikų, kurie buvo nužudyti jų išvijimo iš žemių kurios jau 700-1000 m. eigoje buvo jų gimtaisiais namais, proceso metu. Kaip minimum 350 tūkst. žmonių prarado vokiečiai, iki to laiko jau 150 m. gyvene Rusijoje t.y. kiekvieną trečiajį ar ketvirtajį žmogų. Ar gali normalus žmogus švęsti savo giminių nužudymą?
Vokiečių tauta buvo „išlaisvinta" ne tik nuo viso savo turto, kurį turėjo žemėse, iš kurių juos išvijo, bet ir nuo pačių šų žemių, kurios sudarė 1/3 Vokietijos teritorijos. Ir toli gražu ne pačią blogiausią teritorijos dalį: industriškai gerai išvystytus Silezijos rajonus, Dancigo miestą, Rytų Prūsiją. Vokiečiai, apgyvendinę šias žemes, prarado savo senąją Tėvynę. Tokį patį likimą patyrė ir Rusijos vokiečiai, kurie taip pat kaip ir išvyti iš Rytų ir Pietų Europos, iki šiol neatgavo savo Tėvynės atgal. Ar galima švęsti savo Tėvynės praradimo dieną?

Vokiečių tauta buvo „išlaisvinta" nuo milijonų vyrų, moterų ir vaikų Vokietijos barbariškų bombardavimų proceso metu, kurie jau buvo ypatingai beprasmiški ir nežmoniški karo pabaigoje, nes karo eiga jau buvo nulemta. Ar galima mums vokiečiams švęsti bombardavimo dienas ir kartu su anti vokiškais idiotais rėkti „Vokietija padvėsk!"
Vokiečių tauta buvo „išlaisvinta" nuo milijonų vyrų, pasidavusių į nelaisvę nugalėtojo malonei, kuris šios malonės jiems nesuteikė, o sąmoningai sunaikino badu - amerikiečių ir anglų lageriuose Reino pievose, o taip pat prancūziškuose, jugoslaviškuose, tarybiniuose ir lenkiškuose konclageriuose. Ar galima mums atsimenant šių „pienburnių" šeimos tėvų ir pagyvenusių vokiečių vyrų kančias, švęsti pergalės dieną prieš juos?
Vokiečių tauta vien tik iš TSRS okupacinės valdžios pusės buvo „išlaisvinta" nuo 2 mln. vienetų meno kūrinių, iš visų sąjungininkų pusės nuo šalies aukso atsargų, nuo milžiniško kiekio brangenybių, nuo didelio kiekio patentų, mokslinės medžiagos ir tūkstančių mokslininkų ir specialistų, kurie buvo išvežti į JAV ir TSRS. Ar gali vokiečiai švęsti savo šalies apiplėšimą?
Keletas milijonų moterų buvo „išlaisvintos" nuo savo garbės masinių išprievartavimų proceso metu, o apie 200 tūkst. iš jų ir nuo savo gyvenimo. Ar galima švęsti savo tikros močiutės išprievartavimo dieną?

Galima, jeigu prarasti protą, jeigu prarasti atmintį, jeigu sutikti su mums peršamu palaimintųjų kvailelių, neatsimenančių nei to, kas buvo, nei kokiai tautai jie priklauso vaidmeniu. Negalima - jeigu mes save laikome normaliais krikščioniškos civilizacijos, kurioje pagrindinis priesakas skelbia: „ Gerbk savo Motina ir Tėvą", žmonėmis.

Na, bet jeigu atsitiks taip, kad kaimyninės tautos turės žiūrėti į vokiečius kaip į tautą, praradusią protą turės atsargiai su jais elgtis ir bendrauti, nes iš proto netekusių galima sulaukti įvairiausių netikėtumų. Ir tai nesvarbu kad protą` jie prarado ne dėl ligos, o tapo praradusiais protą savanoriškai, kaip mužikai priėmę peršamą nugalėtojų propagandą.

Tai trumpai apie tai, ką davė Vokietijos vokiečių tautai 1945 m. gegužės 8 d.

Gegužės 8 d. tapo ilgamečio pokarinio naikinimo periodu , naikinimo ir visos vokiečių tautos patyčių ir diskriminacijos periodu. Šiame plane Rusijos vokiečių likimas mažai kuo skyrėsi nuo visų vokiečių likimo. Juk 1945 m. gegužės 8 d. nors ir palengvino Rusijos vokiečių likimą, bet iki 1956 m. jie kartu dalinosi su visais vokiečiais karą pralaimėjusios Vokietijos dalia. O po 1956 m. dar ir iki dabar jie neatgavo savo Tėvynės atgal ir jau ¾ Rusijos vokiečių buvo priversti išvažiuoti į VFR su viltimi, kad taip pasipriešins prievartinei asimiliacijai. Kalbėti, kad tai mums šventė „Pergalės Diena" ir dar iš didžiosios raidės - tai įžeisti istorinę tiesą. Aš nežinau, kaip šiandien elgčiausi ir rašyčiau, jeigu gyvenčiau Rusijoje. Bet jeigu turėčiau tokias pačias žinias apie istorinius įvykius, kurias turiu šiandien, galiu vienareikšmiškai pasakyti- padaryčiau tokias pačias išvadas ir negalėčiau mužikiškai vaizduoti šią dieną šventinę nuotaiką. Galvoju, kad jau laikas mums visiems prisiminti, kaip viskas vyko iš tikrųjų ir pagalvoti: ar verta mums toliau dalyvauti šiose melo bakchanalijose prieš savo protėvių atminimą, prieš savo tautą ir kartoti melagingos propagandos klišes ir žodžius?
Ypatingais žodžiais norėtusi kreiptis į mūsų draugus į mūsų ne vokiečių tautybės sutuoktinius [-es]. Mes jus mylime ir gerbiame, kaip mums artimus žmones ir niekuo nenorim jūsų nuskriausti ar įžeisti, o atvirkščiai, visada norime jus apginti, jeigu tai bando daryti kiti. Bet mes tikimės, kad ir jūsų jausmai mums nuoširdūs. Ir jeigu taip yra, tai aš prašau jūsų: nereikalaukite iš mūsų - vokiečių šią dieną parodyti tuos jausmus, kurių mes parodyti negalime. O jeigu kas nors iš kvailumo, naivumo ar paprasčiausio nežinojimo panorės tai parodyti, pasakykite jam: „Kaip tau ne gėda, juk tu vokietis!".

Kas liečia tai, kas yra per diena gegužės 8-oji šalims nugalėtojoms, tai spręsti joms pačioms. Šiandieninėje Rusijoje - tai vienintelė šventė, pripažįstama beveik visų Rusijos gyventojų. Ir jeigu šiuolaikiniai rusai įsitikinę, kad tai, kas buvo padaryta 1945 m. gegužės 8 d. su jų kaimynu Vokietija - tai yra teisinga, tai yra tiesa ir tai padidins Rusijos ir rusų tautos jėgą, gerbūvį, tai pagerino jos ateities perspektyvas- na ką gi, tegul jie pažymi šią dieną kaip šventinę. Galų gale jie tam turi moralinę teisę: jų protėviai iš tiesų pasiekė karinę pergalę prieš Vokietiją ir vokiečių tautą. Sąjungoje su pačia galingiausia politine ir ekonomine šio paskutinio šimtmečio jėga - pasauliniu finansiniu kapitalu. Apie tai gegužės 8[9] d. taip pat ne pašalinis reikalas prisiminti.
Bet man artimesni tie, kurie kaip Rusijos istorikas Aleksandr Usovsky iškelia sau klausimą: „Ką mes švenčiam gegužės 9 d.? Kokia tokia proga mūsų aikštėse griaudi paradinių eilių batų pakalos? Mes pažymim MŪSŲ Pergalę? Kas jums pasakė kad ji mūsų?" [„Kas įvyko 1941 m. birželio 22 d.?"]
Užduodant sau tokį klausimą naudinga atsiminti kai kuriuos būsimos antihitlerinės koalicijos politikų pasisakymus. Pvz. Čerčilio žodžiai: „Jeigu Vokietija taps ekonomiškai per daug stipri, ją reikės sudaužyti. Vokietiją vėl reikės nugalėti, ir šį kartą galutinai".
[1934 m. pokalbis su Heinrich Brüning].
„Tai anglų karas, ir jo tikslas - Vokietijos sunaikinimas".
[1939 m. rugsėjo 3 d. Britanijos paskelbimo karo Vokietijai diena].
Arba anglų istoriko, generolo-majoro Fuller žodžiai: „Ne politinis Hitlerio mokymas mus pastūmėjo į karą. Dingstimi buvo jos sėkmingas ekonominis augimas naujosios ekonomikos kūrime. Šio karo šaknimis buvo pavydas, godumas ir baimė" [J.F.C. Fuller - knyga "Der Zweite Weltkrieg" [Antrasis Pasaulinis karas] Wien 1950].
Arba sekantys žodžiai: „1939 m. mes ėjome į karą ne tam, kad išgelbėtume Vokietiją nuo Hitlerio... kontinentą nuo fašizmo. Taip kaip ir 1914 m., mes įsirašėme į karą su ne mažiau kilnia priežastimi - todėl kad negalėjome sutikti su Vokietijos, kaip pirmosios valstybės Europoje vaidmeniu".
[Sunday Correspondent, London, 17.9.1989 (vgl. "Frankfurter Allgemeine", 18.9.1989).
Ir galų gale galbūt galutinis karo charakteris ir supratimas, kieno interesais jis vyko ir tai, kokį vaidmenį jame atliko TSRS ,ir tai, kokia proga griaudi Rusijos miestų aikštėse „paradinių eilių batų pakalos" ateis tada, kai rusai atsimins štai šiuos Vinstono Čerčilio žodžius: „Neatleistinas Vokietijos nusikaltimas prieš Antrajį Pasaulinį karą buvo bandymas išplėšti savo ekonomiką iš pasaulinės prekybos sistemos ir sukurti savo prekių apsikeitimo sistemą, kurioje pasaulinis finansinis kapitalas neturėtų galimybės gauti savo pelną".

T. y. tada kai žmonės užduoda tokius klausimus, kaip Aleksandr Usovsky tai yra ir viltis, kad ras ir atsakymus į juos. O kai bus rasti atsakymai į šiuos klausimus, tai atsivers tikrasis kelias tikram Europos tautų susitaikymui, tame tarpe ir rusų bei vokiečių tautų susitaikymui.

Heinrich Daub.
"Ost-West Panorama".?
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.07 12:18 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
KARINIAI SĄJUNGININKŲ NUSIKALTIMAI: DIDŽIAUSI ISTORIJOJE
MASINIAI IŠPRIEVARTAVIMAI


Kevin Alfred Strom
Pagal Ostin App knygą „Užkariautos Europos moterų išprievartavimas".

Vienas iš didžiausių šio šimtmečio nusikaltimų ir galbūt vienas iš didžiausių nusikaltimų prieš moteris visoje istorijoje buvo Masinis visos Europos moterų išprievartavimas po komunistų pergalės 1945 m. Pagrindiniai prievartautojai buvo Raudonosios Armijos kareiviai - dauguma iš jų ne baltieji iš TSRS azijetiškų respublikų. Bet apgailestaujant reikia pasakyti kad dauguma prievartautojų tame tarpe ir amerikiečiai priklauso mūsų baltajai rasei. Jie neabejotinai elgėsi kaip gyvuliai bet visos jų žvėriškos orgijos buvo skatinamos ir leidžiamos oficialios „sąjungininkų" politikos, kuri tikslingai siundinėjo šias žagintojų ordas ant vokiečių ir o taip pat ant tos tautybės europiečių kurie buvo Vokietijos sąjungininkai antikomunistiniame bloke. Neįmanoma sužinoti be virpesio apie nekaltų moterų ir mažų mergaičių seksualinės vergovės ir išprievartavimo orgijas. Ir labai lengva atsiriboti nuo šios temos ir pasirinkti skaitymui ką nors lengvesnio ir malonesnio. Na,bet jeigu jūs norite žinoti tiesą apie vieną iš pikčiausių mūsų valdančių sluoksnių paslapčių apie siaubingus nusikaltimus prieš moteris apie kurias politiškai patikimos feministės keistai nori tylėti, tai aš jus kviečiu perskaityti šį straipsnį iki pabaigos.

Aš nesu pirmas, kuris uždokumentavo ar papasakojo apie šį siaubingą nusikaltimą, padarytą daugiausia tų, kuriuos Franklin Roosevelt vadino „mūsų kilnusis tarybinis sąjungininkas". Mes skolingi už tai dr. Austin J. ???, Katalikų universiteto Skrentonskom universiteto ir Lasallskom kolegijos profesoriui ir anglų literatūros specialistui, kuris kartu su kitais žmonėmis rizikuodamas savo karjera ir lėšomis pateikė mums tiesą. Kai 1946 m. balandžio mėn. jis paskelbė savo darbą kuriuo remiasi šis straipsnis „Užkariautos Europos išprievartautos moterys" (Ravishing the Women of Conquered Europe) buvo vienišas balsas raginantis siekti teisingumo Amerikoje, kur propaganda ir toliau trimitavo apie „Didžiają Pergalę" bet kas vėliau šaltojo karo metais pasirodys kaip Amerikos ir Vakarų pralaimėjimas tokiu pat mastu kaip ir Vokietijai.

Pagal tai kaip Raudonoji Armija judėjo į priekį 1945 m. Berlynas praktiškai tapo miestu be vyrų. Iš civilių 2,7 mln. gyventojų 2mln. buvo moterys. Nenuostabu kad baimė dėl išprievartavimo plito po miestą kaip epidemija. Moterys apgulė gydytojus ieškodami informacijos apie greičiausius savižudybės būdus. Nuodai turėjo didžiulę paklausą.

Berlyne buvo labdaros įstaiga „Haus Delem" gimdymo namai ir prieglauda. Tarybiniai kareiviai įsiveržė į ją ir daug kartų išprievartyavo nėščias ir ką tik pagimdžiusias moteris. Tai nebuvo pavienis epizodas. Niekas tiksliai nežino kiek iš viso buvo išprievartauta moterų bet pagal gydytojų vertinimus vien tik Berlyne buvo išprievartauta ne mažiau kaip 100 tūkst. moterų nuo 10 iki 70 m. amžiaus.
1945 m. kovo 24 d. mūsų „kilnusis tarybinis sąjungininkas" įžengė į Danzig. 50-metė Danzig mokytoja pranešė kad jos 15-metė dukterėčia buvo išprievartauta 7 kartus o kita 22-jų dukterėčia buvo išprievartauta 15 kartų. Tarybinis karininkas liepė moterimsd iėškoti prieglaudos katedroje. Kai jos ten susirinko, ten įžengė bolševikiniai žvėrys ir skambant vargonų muzikai ir varpų skambesiui „atšventė" šlykštčią orgiją, visą naktį prievartaudami moteris, kai kurias po 30 kartų.
Danzig katalikų kunigas papasakojo:
„Jie pasakojo netgi 8-tes mergaites ir nužudydavo tuos berniukus kurie bandė užstoti savo motinas".
Jo šventenybė britų archivyskupas Bernard Griffin norėdamas ištirti situaciją apvažiavo Europą. Jis pranešė:
„Vien tik Vienoje išprievartauta 100 tūkst. moterų ir be to ne vieną o daugybę kartų įskaitant jaunesnes nei 10 m. mergaites ir vyresnio amžiaus moteris".

Vokietijos liuteronų pastorius 1945 m. rugpjūčio 7 d. laiške Anglijos vyskupui Kaychesterskom aprašo kaip jo pažįstamo pastoriaus „dvi dukros ir anūkas [10 m. amžiaus] kenčia nuo gonorėjos kuria užsikrėtė kai buvo išprievartauti" ir kaip „buvo nužudyta ponia N. kai pasipriešino bandant ją išpriviertauti" o jos dukra „buvo išprievartauta ir kaip manoma ištremtą į Omską Sibire dėl indoktrinacijos".
Praėjus kelioms dienoms po Neisse Silezijoje mūsų kilniojo tarybinio sąjugininko užgrobimo buvo išprievartautos 182 katalikų vienuolės. Kattovitsy vyskupijoje buvo užregistruotos 66 nėščios vienuolės. Viename iš moterų vienuolynų buvo nušauta vyresnioji motina ir jos padėjėja kai jos išskėstomis rankomis bandė apginti jaunas vienuoles. 1945 m. lapkričio 7 d. žurnale „Nord Amerika" vienas šventikas pranešė kad jam žinomi „keli kaimai kuriuose visos moterys netgi pagyvenusios moterys ir 12 m. mergaitės kasdien buvo prievartaujamos tarybinų kareivių visą savaitę".

Sylvester Michelfelder liuteronų pastorius rašė „Christian Century":
„Minios nebaudžiamų banditų tarybine ir amerikietiška uniformomis plėšia traukinius. Moteris ir mergaites viešai prievartauja visų akyse. Jas verčia vaikščioti nuogas".
1946 m. balandžio 27 d. Vatikano radijas tvirtino kad iš tarybinės okupacinės zonos Rytų Vokietijoje ateina maldavimai pagalbos „nuo žvėriškai prievartaujamų moterų ir mergaičių, kurių fizinė ir moralinė sveikata visiškai sužlugdyta".
Visi prievartautojai nešiojo raudonąją žvaigždę. John Dos Passos žurnale „Life" 1946 m. sausio 7 d. cituoja „raudonskruostį majorą" pareiškusį kad „viskis, plėšimas ir geismas - apdovanojimas kareiviams". Vienas karys 1945 m. lapkričio 12 d. žurnalui „Time" rašė:
„Dauguma normalių amerikietiškų šeimų pašiurptų iš siaubo, jeigu sužinotų su kokiu visišku nejautrumu visam kas žmogiška „mūsų vaikinai" čia elgėsi".
Armijos seržantas rašė:
„Ir mūsų armija ir britų armija ... įnešė savo indėlį į plėšimus ir prievartavimus ... Nors šie nusikaltimai nėra būdingi mūsų kariams bet šis procentas pakankamai didelis kad suteikti mūsų armijai piktadario reputaciją ,taigi mes taip pat galim laikyti save prievartautojų armija".

Italas pergyvenes anglų bombardavimus konstatuoja kad juodaodžiai amerikiečių kariai įkurdinti Neapolyje su savo valdžios leidimu galėjo laisvai prieiti prie pažemintų alkanų ir nuskurdusių italų moterų. Šių tarprasinių prievartavimų ir seksualinės vergovės rezultatas - apgailėtinų maišytos rasės vaikų kartos atsiradimas -žiauraus užkariautojo palikimas.
Pagal 1945 m. rugsėjo 12 d. "Associated Press" pranešimą su antrašte „Vokiečių-amerikiečių santuokos uždraustos" Franklin Roosevelt pranešė savo kareiviams, kad santuokos su nepilnavertėmis vokietėmis uždraustos, bet kas turi nesantuokinių vaikų su tomis vokiečių moterimis, kurių sužadėtiniai ar vyrai laikomi žuvusiais, belaisvais uždarytais konclageriuose arba dingusiais be žinios, gali tikėtis piniginės pašalpos. Pagal žurnalo „Time" 1945 m. rugsėjo 17 d. pranešimą vyriausybė tiekė kareiviams maždaug 50 mln. prezervatyvų per mėnesį su spalvingomis instrukcijomis kaip jais naudotis. Faktiškai kareiviams buvo sakoma : „Duokite šiems vokiečiams pamoką - ir maloniai praleiskite laiką!" Tokie buvo šio kryžiaus žygio dalyviai atneše „demokratiją" Europai.

Atviras išprievartavimas nebuvo taip paplites tarp amerikiečių ir britų karių kaip tarp tarybinų karių. Tarybiniai paprasčiausiai prievartavo iš eilės visas moteriškos lyties atstoves nuo 8 m. o jeigu vokietis arba vokietė už ką nors nužudydavo tarybinį kareivį netgi jeigu ir už išprievartavimą už kaip praneša 1945 m. birželio 11 d. žurnalas „Time" nužudydavo 50 vokiečių. Kas liečia amerikiečių kareivius tai jų „malonus laisvalaikio praleidmas" didele dalimi priklausė nuo vokiečių ir austrių moterų „bendradarbiavimo". Iš bado iškankintų ir benamių moterų toks seksualinis „bendradarbiavimas" galėjo būti nupirktas už kelis centus arba gabalėlį duonos. Kas gi tai jeigu ne seksualinė vergovė?
1945 . m gruodžio 5 d. "Christian Century" pranešė:
„Amerikiečių karinės policijos viršininkas Gerald F. Been pasakė, kad išprievartavimas nėra karinės policijos problema nes šiek tiek maisto, plytelė šokolado ar gabalėlis muilo padaro išprievartavimus nereikalingais. Pagalvokite apie tai jeigu norite suprasti padėtį Vokietijoje".
Londono „Weekly Review" 1945 m. spalio 25 d. tai aprašė taip:
„Benamės mergaitės atvirai siūlė save už maistą arba nakvynę ... viskas labai paprasta -pardavimui jos turėjo tik vieną prekę ir ją jos parduoda ... kaip būdas numirti tai gali būti netgi blogiau negu badas ,bet tai atstumdavo mirtį mėnesiams ir netgi metams".
Dr. George N. Shuster Hunter koledžo prezidentas po apsilankymo amerikiečių okupacinėje zonoje 1945 m. gruodžio mėn rašė „Catholic Digest":
„Jūs tuo viską pasakėte kai kalbate kad Europa dabar yra ta vieta kur moteris pralaimėjo ilgametę kova dėl padorumo nes tik neturinčios gėdos liko gyvos".
Sąjungininkai sukūrė tokias sąlygas,kuriose tik tos motinos galėjo išgelbėti savo vaikus nuo bado mirties kurios pačios arba kurių seserys tapdavo okupacinų pajėgų karių sugulovėmis. Pagal visuotinai pripažintus duomenis mūsų oficialūs asmenys vokiečiams dienos racioną sumažino tiek, kad jis netgi buvo mažesnis už amerikiečių pusryčių lygį ir kuris, jeigu nesiimti jokių priemonių, lėtai vedė prie mirties.

Pagal atitinkamus liudininkų parodymus duotus JAV Senate 1945 m. birželio 17 d. kai prancūzų kolonijų kariai vadovaujami Eisenhower - daugiausia afrikiečiai - įženge į Vokietijos Shtutgart miestą, suvarė vokiečių moteris į metro ir apie 2000 jų išprievartavo. Vien tik Shtutgart mieste amerikiečiai-Eisenhower vadovaujami kariai per savaitę išprievartavo daugiau moterų negu Vermachto kariai per 4 metus. Prancūzijoje. Nepaneigiamas faktas yra tai, kad iš visų pagrindinių kariaujančių pusių Antrajame Pasauliniame kare vokiečių armijoje buvo pats žemiausias plėšikavimų ir išprievartavimų rodiklis. Nepaneigimas faktas yra net gi tai, kad Vokietijos užkariautose teritorijose išprievartavimų lygis buvo netgi mažesnis negu tarp amerikiečių karių dislokuotų pačioje amerikiečių žemėje.
Pagal Londono „Tarptautinių Naujienų Agentūrą" 1945 m. sausio 31 d. kai amerikiečių kareivių žmonos atvyko į Vokietiją tai jos gavo specialų leidimą nešioti uniformas nes „gn" [amerikiečių kareiviai] nenorėjo kad okupaciniai kariai per klaidą jas palaikytų „froilen" [vok. merginos]. „New York World Telegram" 1945 m. sausio 21 d. vieno iš straipsnių autorius konstatavo:
„Amerikiečiai į vokietes žiūri kaip į grobį, kaip į fotoaparatus ir „liugerius".
Dr. G. Stewart savo medicininėje ataskaitoje, pateiktoje generolui Eisenhower tvirtina, kad per pirmus šešis amerikiečių okupacijos mėnesius susirgimų venerinėmis ligomis lygis padidėjo 20 kartų, palyginus su lygiu, kuris buvo ankstesnėje Vokietijoje.

Aš noriu kad jūs įsivaizduotumėte tokią išprievartvimų orgiją, vykstančią jūsų šalyje, jūsų rajone su jūsų šeima, jūsų žmona, jūsų seserimi,jūsų dukra. Aš noriu kad jūs įsivaizduotumėte ką jūs jausite, kai būsite visiškai bejėgiai tam sutrukdyti ir visiškai neturėsite teisės reikalauti nubausti nusikaltėlius. Ir aš noriu paklausti jūsų ar buvo „karinių nusikaltimų" tribunolai arba teismai „dėl rasinės ir nacionalinės neapykantos kurstymo" šiems žudikams prievartautojams ir kurstytojams masinėms žmogžudystėms ir prievartavimams?
Mes Amerikoje labai gerai mokam pabarstyti savo priešus „protingomis bombomis" ir jėga įtvirtinti SNO diktatą tolimų šalių, apšmeižtų mūsų spaudos, tautoms. Bet mes patys patikimai buvome nuo karinių masinių veiksmų siaubo savo teritorijoje. Bet jeigu mes neatsipeikėsime tai vieną nuostabią dieną mes pamatysime kad politinė situacija Amerikoje ne pagal tarptautinių elitininkų skonį ir mes pamatysime užsieniečius karius su žydrais šalmais savo žemėje. SNO jau prie mūsų krantų kad „pataisyti" situaciją. Naująją piktąją kalba sukurta bū-simiems šeimininkams, jie vadinsis „taikdariais" kariais bet jų kulkos ir bombos taip pat sėkmingai žudys jūsų šeimas kaip ir kituose kraštuose, būkit įsitikine tuo. Ir aš jus tuo galiu visiškai patikinti kad tose šalyse iš kurių atvyks „taikdariai" kontroliujamos masinės informacijos priemonės pripumpuos juos neapykanta šiems pasibjaurėtiniems amerikiečiams kuriuos reikia "pastatyti į vietą", kurie kelia abejones dėl Naujosios Pasaulinė Tvarkos diktatūros. Taip kaip mus šiandiem moko nekęsti irakiečių ir Pietų Afrikos afrikietiškuosius avinėlius. Taip kaip mus vakar mokino nekęsti vokiečių.

Šiandien mažai kas pamena kad 1940 m. Sąjungininkai kurie jau tada vadino savo kuriamą` pasaulinę vyriausybę „jungtinėmis tautomis" vykdė besąlygiškos kapituliacijos politiką, kuri reiškė, kad vokiečiai besąlygiškai tureėjo paklusti okupacinei vyriausybei kurios ketinimai - genocidinis „Morgenthau Planas" - sugrąžintų Vokietiją į viduramžių laikus ir dirbtinai sumažintų gyventojų skaičių, sukeliant dirbtinį badą. Nueikite į biblioteką [internete] ir užsisakykite Morgenthau knygą „Vokietija - mūsų problema" (Germany is our problem), Harper and Brothers, 1945. Jūs pamatysite termino „Jungtinės Tautos" panaudojimą Franklin D. Roosevelt pratarmėje. Žinomas Amerikos žydas-rašytojas Teodor Kaufman 1941 m. parašė knygą pavadintą „Vokietija turi pražūti" (Germany Must Perish) kurioje jis propagavo visų vokiečių sunaikinimą sterilizacijos būdu. Kaufman knyga buvo palankiai įvertinta svarbiausiuose amerikiečių žurnaluose ir laikraščiuose. Kitos knygos kaip Louis Nizer „Ką daryti su Vokietija?" (What to do with Germany) taip pat padėjo kaitinti neapykantos vokiečiams atmosferą. Karinė propaganda ir oficiali politika kartu sukūrė vokiečio, kaip nepilnaverčio žmogaus, paveikslą užsitarnavusio jeigu ne sunaikinimo, tai begalinės bausmės.
1945 m. sausio mėn Čerčilis pasakė vokiečiams:
„Mes sąjungininkai o ne pabaisos. Galų gale aš tai galiu pasakyti Vokietijai Jungtinių Tautų vardu ... Taika nors ir besąlyginės kapituliacijos sąlygomis atneš Vokietijai ir Japonijai didelį ir nedelsiamą` visų nelaimių ir vargų sumažėjimą".

Šiai melagingai garantijai dr. Ostin App priešpastatė tiesą: Šie sąjungininkai kurie buvo „ne pabaisos" išprievartavo daugiau europiečių moterų negu per visą pasaulinę istoriją. Jie Vokietiją pasodino ant Golodomoro dietos. Dwight Eisenhower tiesioginiu įsakymu jie nužudė daugiau kaip milijoną karo belaisvų. Jie apiplėšė 12 mln. Žmonių-atėmė iš ju namus, turtą,maistą ir netgi drabužius, išvijo juos iš Tėvynės. Jie paėmė iš jų ketvirtadalį žemės ūkio dirbamos žemės atėmė iš jų laivus, gamyklas, žemės apdirbimo padargus ir po to jiems įsakė gyventi iš žemės ūkio. Jie sušaldė ir badu numarino daugiau vaikų, negu kada nors gyveno Vokietijoje žydų. Jie išprievartavo ir padarė paleistuvėmis šimtus tūkstančių vokiečių, austrų, vengrų, moterų ir mergaičių nuo 8 iki 80 m. Tik per vienerius taikius metus jie numarino 5 kartus daugiau vokiečių, negu jų numirė per 5 karo metus. Taip, taip, šie žmonės iš Jungtinių Tautų šie Naujaosios Pasaulio Tvarkos žmonės - "ne pabaisos".
Jeigu atmesti visus etninius ir ideologinius svaičiojimus tai Antrasis Pasaulinis karas vyko iš vienos pusės - tarp žydų elitistų, kurie sukūrė komunizmą kaip tarpinę stotį pakeliui į Naująją Pasaulinę Tvarką ir iš kitos pusės - tatp tų, kurie buvo prieš Naująją Pasaulinę Tvarką. Tai pasaulinio mąsto tragedija, kad Britanija ir Amerika buvo įtrauktos į šį karą komunizmo ir jo šeimininkų pusėje.

ŽMONĖS! Jums visą laiką melavo tie, kurie kurie nori jums užkrauti savo pasaulinę valdžią. Mokyklos, masinės informavimo priemonės, valstybė ir toliau jums meluoja. Jeigu jūs norite išsaugoti savo laisvę JŪS TURITE ATSIBUSTI !!!?
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.07 12:42 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
Planas OST -mitai apie slavų tautų nepilnavertiškumą ir rasinę Trečio reicho politiką .

Praėjus daugiau kaip 60 metų po Vokietijos pralaimėjimo 2-ajame Pasauliniame kare nacionalinė 3-iojo
reicho politika ir rasinė doktrina buvo neatpažįstamai subjaurota ir suklastota pačio įvairiausio išsilavinimo pokarinių pseudoistorikų. Nacionalsocialistų valdymas truko tik dvylika metų, bet dabartinio visuomenės nario akyse tai atrodo kaip teroro, totalitarizmo ir precedento neturintis žmonijos genocido atvejis. Po Vokietijos sutriuškinimo ideologinis karas anaiptol nesibaigė,o netgi atvirkščiai-įgavo naują pagreitį. Pradiniu šito karo atskaitos tašku reikėtų laikyti įžymujį Niurnbergo tribunolą, kuriame laimėtojai teisė pralaimėjusius. Žvelgiant iš juridinio taško, Niurnbergo proceso eiga neatitiko nei tuometinių teisės įstatymų, nei netgi Romos teisės. Šio tribunolo tikslas buvo apjuodinti hitlerinį režimą ir neleisti, kad ateityje plistų nacional-socialistinis judėjimas. Trečiojo reicho lyderiams buvo priskiriami tokie kaltinimai, kaip ištisų tautų naikinimas ir genocidas bei pasaulinio karo sukėlimas siekiant įsiviešpatauti visame pasaulyje. Būtent Niurnberge į viešumą buvo iškeltos visos klastotės, kaip nacional-socialistų kaltės "įrodymai". Tiek Vakarų sąjungininkai, tiek bolševikai kiekvienas siekė savo tikslų, bet jų metodai ir priemonės tikslui pasiekti buvo vienodos. Sąjungininkai daugiau dėmesio skyrė taip vadinamam „holokaustui". Bolševikai siekė pateisinti savo didelius nuostolius karo veiksmuose, ir dėl to jiems reikėjo kitokio mito. Mito apie tai, kad Vokietija užpuldama TSRS siekė ne suduoti prevencinį smūgį, o norėjo užgrobti ir kolonizuoti jos žemes, o prieš vietinius gyventojus panaudoti totalini genocidą. Dauguma TSRS gyventojų buvo slavų kilmės ir žydų-bolševikų propagandistai skelbė, kad atseit Vokietija juos priskyrė žemesnei rasei, kurią reikėjo išnaikinti. Pats plačiausiai oficialios versijos šalininkų ir antifašistų žinomas argumentas yra žymusis „planas OST". Tvirtinama, kad šitame plane detaliai aprašomi tolimesni okupacinės valdžios veiksmai Vokietijai laimėjus karą. Kaip tvirtinama, pagal tą planą nacistai didžiąją dalį slavų turėjo išžudyti, o likusią dalį palaužti ir paversti vergais. Iš tikrųjų plano „OST" niekas ir niekada nerado [ir dabar neranda]. Tuo labiau, kad Niurnbergo procese šitas „planas" figūravo kaip kažkokio dr. E. Vencelio rastos „pastabos ir pasiūlymai planui „OST". Tos „pastabos ir pasiūlymai" buvo rastos dr. Vencelio užrašuose ir juodraščiuose. Faktas, kad pats „planas OST" kaip oficialus dokumentas niekada nebuvo rastas, tad ir „pastabos ir pasiūlymai", kurie buvo užrašyti ranka ant bet kokio popieriaus lapo yra nieko neįrodantys. Taigi ir pats kaltinimas virsta niekiniu. Netgi neaišku ar išvis kažkoks dr. E. Vencelis dirbo Alfredo Rozenbergo vadovaujamoje ministerijoje, kuri kuravo Rytinių teritorijų reikalus. Ir taip tarybiniai istorikai, neturėdami jokių įrodymų [išskyrus pieštuku užrašytas „pastabas ir pasiūlymus", užrašytas neegzistuojančio valdininko {dr. E Vencelio?]] vienareikšmiškai drįsta įrodinėti apie žmogėdriškus nacionalsocialistų planus. Tai, kad „Vencelio užrašai" yra klastotė, įrodo ir tai, kad užrašų turinys perpildytas pačių grubiausių klaidų. Tų „užrašų" paskutiniajame skyriuje yra įrašas apie niekada neegzistavusį „imperijos komisariatą" Rusijos reikalams spręsti. Sunku būtų nuspręsti kad šis valdininkas nežinojo savo ministerijos vidinės struktūros. Jis savo „užrašuose" rašo apie Gorkio ir Tulos „generalinius komisariatus". Bet jis negalėjo nežinoti, kad oficialiuose misterijos dokumentuose jie vadinosi ministerijos padaliniais. Pvz. Autorius siūlo visą lenkų tautą perkelti „ į Pietų Ameriką, daugiausia į Braziliją". Tuo labiau tai negali būti autentiškas dokumentas ir pateiktas kaip įrodymas. Visi faktai rodo kad šie „užrašai" nuo pradžių iki galo yra sufalsifikuoti.



HITLERIO UŽSTALĖS KALBOS


Taip pat kaip vienas žinomiausių mitų šaltinių yra vadinamosios „Hitlerio užstalės kalbos" kurias yra sukūrę bent jau keli autoriai. Tarp jų Hju Trevor-Roper, Herman Raushning, Henri Piker. Šitose knygose Hitleris atrodo ne tik kaip išprotėjęs maniakas bet ir rengiasi užkariautų tautų masiniam genocidui, kad galėtų paruošti vokiečių tautai „gyvenamają erdvę", kuria, pasak autorių,turi tapti visa planeta. Istorijos apie tai, kaip nacistai iš užkariautų tautų atims galimybę tobulėti ir vystytis, versti juos vergais,kolonizuoti jų žemes ir t.t paimtos būtent iš šių puikių knygų. Jeigu Trevoro-Roperio rašliava faktiškai vos tik išėjus buvo pripažinta kaip falsifikatas, tai su kitais dviem autoriais buvo sudėtingiau. Ne taip kaip Trevoras-Roperis, jie betarpiškai ir ne vieną kartą bendravo su Hitleriu.
Germanas Raushningas 1930m. buvo vienas iš žinomų Dancigo nacionalsocialistų veikėjų ir pretendavo tapti NSDAP Dancigo miesto skyriaus lyderiu. Bet susipyko su DANCIGO miesto gauleiteriu Forsteriu. Jis buvo išmestas iš partijos ir 1938m. emigravo į Britaniją kur susidėjo su vokiečių [tikriau sakant žydų] literatais emigrantais. Čerčilio „Karinei partijai" labai reikėjo tokio žmogaus kaip Germanas Raushingas ir jis sutiko su jais bendradarbiauti ir pasirašė sutartį, kad parašys propagandinę knygą per kiek tik įmanoma trumpesnį laiką. 1939m. išėjo jo parašyta knyga, pavadinta „Kalba Hitleris" su paantrašte „įtikinantys fiurerio pasisakymai apie pasaulio užkariavimą". Knyga nedelsiant buvo išversta į daugumą Europos kalbų ir išleista 20-tyje Europos ir Amerikos šalių. Pagrindinė Raushingo propagandos kryptis buvo ta,kad Hitleris valdomas idėjos sunaikinti krikščionybę, kad Trečio reicho gilumoje bręsta planas apie ištisų tautų išnaikinimą, kad nacistai svajoja apie pasaulinį viešpatavimą. Be to, knygos autorius apkaltino fiurerį turint ryšių su masonais ir komunistais. Raushingo knyga prifarširuota iškraipytų frazių iš Hitlerio knygos „Mein Kampf", Hitleriui priskirtais svetimais pasisakymais ir nacionalsocialistų priešų sugalvotais pasisakymais. Galutinai Raushingo „darbus" demaskavo 1983m. šveicarų istorikas Volfgangas Chenelemas. Raushingo tvirtinimai,kad "jis daugiau nei šimtą kartų buvo susitikęs asmeniškai su Hitleriu" buvo lengvai paneigti gausybe atsiminimų ir dokumentų, rastų vokiečių archyvuose-kad Raushingas - Dancigo senato vadovas - su fiureriu buvo susitikęs vos keturis kartus ir tai tik prie trečiųjų asmenų ir tik darbo reikalais ir niekada asmeniskai su juo nesikalbėjo. Henrio Pikerio „Hitlerio užstalės kalbos" pirmą kartą buvo išleistos 1951m. vakarų Vokietijoje. Bet tai nulinės vertės jo darbas, nes jo visi atsiminimai buvo „patobulinti" po karo, kai jis buvo britų karo belaisvis. Negalima atmesti ir tos galimybės, kad Pikerio atsiminimai išvis buvo pataisyti po karo ir „patobulinti" britu žvalgybos įsakymu. Dėl to rimti istorijos tyrinėtojai apsieina be šito „istorijos darbo". Bet užtat visokio rango publicistai su malonumu cituoja Hitlerio „atviravimus" apie tai, kad reikia Ukrainą apsėti dilgėlėmis.
Taip pat plačiai žinomi taip vadinami „Hitlerio dienoraščiai" pirmą kartą išspaudinti žurnale „Stern" ir atseit parašyti paties Hitlerio. Šitie dienoraščiai 1983m. buvo demaskuoti kaip falsifikatai. Darant popieriaus cheminę analizę jo sudėtyje buvo rastas baliklis, kuris buvo pradėtas naudoti popieriaus gamyboje tik 1955m. Nežiūrint to, kad nei vienas rimtas mokslininkas nenaudoja šitų „darbų" kaip rimtų argumentų, labai dažnai tokie „darbeliai" praslysta į antifašistinę literatūrą. Būtent atsiradus tokiai literatūrai atsirado mitai apie slavų tautų nepilnavertiškumą ir rasinę Trečio reicho politiką ?
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.07 13:08 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
Neonaciai
Šiais laikais nesunkei galime pamatyti šlykščiai atrodanti degeneratą prisitatviravusi svastikų ir save vadinanti ''Neo-Naciu''. Pabrėžiu,kad tokie idiotai su Hitlerizmu ar Nacional-Socializmu neturi nieko bendro,absoliuti dauguma tokių veikėjų net nėra skaitė Hitlerio raštu,o save vadina ''Naciais'',nes yra įtykėjė žydų propaganda apie ''nacistini žiauruna'' ir vedami aklos neapykantos tuo žavisi. Kai Nacional-Socializmo kritikas pateikia jiems koki nors išsigalvojimą apie ''nacistinį žiaurumą'',vietoj to,kad argumentais įrodyti,jog tai netiesa tokie veikėjai puola tai teisinti ar dėstyti jog tai puikus pasiekimas... Taigi ne viskas,Nacional-Socializmas kas juo dedasi,BUKIME BUDRUS ir neleiskime tokiems idiotams su svastikomis mūsų suklaidint!
''Neo-Nacizmas'' ir Nacional-Socializmas neturi NIEKO bendro ir yra priešybės. Visada atsiminkite tai ir saugokites,tokiu ''Neo-nacių'Jie,nei nori pakenkt sistemai,nei gali,nes yra jos dalis.PVZ.-Konkrečiai Kanadoje,siekdami gauti pretekstą panaikinti žodžio laisvę žydai įkūrė ''Kanados Nacių Partija'',sužaidė taip gudriai,kad net tos Partijos lyderiai pradžioj nesuprato,kad jais manipuliuojama. Schema maždaug buvo tokia žydai davė krūva pinigų nežydui verslininkui ir prašė prafinansuot,kitaip sakant paremt ''Kanados Nacių Partija'',žodžiu jie gavo finansavima už jį pasirūpino NSDAP uniformomis,Trečiojo Reicho vėliavomis ir ėjo mitinguot,aišku kilo didžiulis skandalas,apdurnintos žmonių mąsės netgi sutiko,kad reikia,ribot žodžio laisvė,nes tokie ''pabaisos,naciai,žudikai,demonai'' ir t.t. paims valdžią ir sugriaus Pasaulį,taigi žydai ir sistema pasiekė ko norėjo,suvaržė žodžio laisvė,faktiškai įvedė diktatūrą...
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.07 13:22 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
Holokaustas - tarybinių sionistų kūdikis.

Gana senas, bet iki šiol nepraradęs aktualumo straipsnis.

Ignatjevas
„Russkii vestnik" [??????? ???????]


Demokratinė kosmopolitinė Rusijos spauda su džiaugsmu priėmė pranešimą, kad Austrijos sostinės Vienos teismas 3 m. laisvės atėmimo nuteisė britų istoriką Deividą Irvingą. Priežastis - jo, kaip mokslininko, abejonės tuo, kad holokausto nusikaltimai - lyg tai masinis žydų naikinimas hitlerinėje Vokietijoje - buvo vykdomi tokiais mąstais, kaip tai bando įrodyti visam pasauliui žydų propagandistai Vakaruose.

Holokaustas tapo madinga ir jų parankinių Rusijoje radijuje televizijoje ir spaudos leidiniuose, kur jie užima dominuojančias pozicijas, tema. Ir jie tuoj pat užkiša burną bet kuriam, kas tik bando suabejoti holokaustu. Aš atsimenu, kaip 2001 m. Dūmos dviejų demokratinių frakcijų „Jabloko" ir SPS mažuma - pabandė priversti rusų daugumą pagerbti holokausto atminimą. Bet be eilinio žydų šabašo daugiau nieko nesigavo. Sekančią dieną savo programoje „Veidrodis" Svanidzė raudojo ir aimanavo: kaip Dūma neužsinorėjo pagerbti holokausto aukų atminimo. Ir netgi užsitikrinęs tuometinės vice-pirmininkės Matvijenko paramą, pažadėjo rasti būdą, kaip susidoroti su nepaklusniais deputatais.

Kai kurie padorūs žydai ėmė abejoti holokaustu - 6 mln. žydų žūtimi Antrojo Pasaulinio karo metais. Izraelio ekspertas Jehuda Baueris mini 1,6 mln. Žydų, istorikas Heraldas Reitlingeris - 800 - 900 tūkst. o paskutiniu laiku pradėjo minėti 600 -700 tūkst. o kartais net gi 450-550 tūkst. nužudytų žydų. 6mln. paieška užsiėmė ir žydas Andrejus Burovskis, parašęs pakankamai teisingą knygą „Žydai kurių nebuvo. Nežinomos istorijos kursas" [2004 m.].

Joje autorius pateikia pinigų sumas, Vokietijos sumokėtas Izraeliui neaišku už ką. Iki 1995 m. VFR išmokėjo Izraeliui daugiau kaip 100 milijardų markių. Atskirais metais išmokos siekė 40proc. Izraelio biudžeto. Burovskis pateikia prancūzų juristo Rasinjė tyrimo rezultatus, paskelbtus knygoje „Europos žydų drama". Rasinjė rašo, kad mitas apie 6 mln. žydų - „tai tik metodas, kurio pagalba Izraelis gauna dideles reparacijas iš Vokietijos nuo 1953 m". „Ko gero, man leis priminti, kad Izraelis buvo įkurtas 1948 m. - nurodo Rasinjė - O iki tol žydai buvo kitų valstybių piliečiai. Kad įvertintinti šios apgaulės mastus, verta pažvelgti į situaciją, kai Vokietija moka Izraeliui reparacijas dėl 6 mln. nužudytųjų, bet galų gale pasirodo, kad 80 proc. iš tų „6mln." atrodo, visai nemirė. O papildomai Vokietija ir toliau moka reparacijas netgi tada, kai žmogus, padaves prašymą dėl kompensacijos yra jau numiręs. Pinigai tokiu atveju eina paveldėtojams".

Tiktai gaila, kad A. Burovskio knyga išleista menku 4 tūkst. tiražu, kuris greitai dingo nuo knygų kioskų prekystalių - matyt jas išpirko tie, kurie žiauriai bijo viešumo.

Bet visa ši apgaulė dėl 6 mln. prasidėjo seniai. Ji lengvai randama skaitant Niunbergo proceso dokumentų rinkinius paskelbtus 1957 - 61 m. „chruščiovinio atšilimo" laikotarpiu. Žydų propagandistai, nusėdę Rusijos masinėse informavimo priemonėse, naudojasi masių nežinojimu, kad proceso pasiruošimo metu buvo peržiūrėta daugiau kaip 100 tūkst. užgrobtų vokiečių dokumentų. Iš jų tik 10 tūkst. buvo palaiminti tolimesniam nagrinėjimui, kaip turintys įrodomąją vertę. Daugiau kaip 1800 nuotraukų buvo atrinktos ir paruoštos kaip įrodymai. O ruošiant rinkinį, į jį buvo įtraukti dokumentai, niekaip nesusiję su Niunrbergo procesu, nes dalis jų buvo sufabrikuota.

Mažai kas žino, kad tie dokumentai, kurie buvo procese naudojami kaip kaltinamieji, šalia registracinio numerio turėjo ir kaltinamajį numerį. Pvz. „Dokumentas NI-15256, kaltinimo numeris 2207". „Iš kas savaitinės „Farben Osvencim" ataskaitos nr.94 1943 m. kovo 8-21 d.: šiuo metu belaisvių skaičius yra 3517 žmonių. Numatyta iki laikotarpio pabaigos 1943 m. liepos 5 d. pastatyti barakų sutalpinti 5000 žmonių" [3 t. 720 psl.]. Sekantis dokumentas NI-11143 kaltinimo numeris 150 praneša, kad 1943 m. rugsėjio mėn barakų statyboje dalyvavo 20 tūkst. belaisvių.

Kad skaitytojas turėtų supratimą apie lagerių ir kalinių skaičių, pasakysim, kad pagal dokumentus figūravusius Niunbergo procese iki Antrojo Pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo 6 lageriai, kuriuse buvo 22,4 tūkst. belaisvių. 1940-42 m. buvo įkurti dar 9 lageriai. Ūkio-administracinės valdybos pranešime 1944 m. rugpjūčio 15 d. pateikiamas belaisvių,laikomų Austrijos, Vokietijos ir Lenkijos lageriuose skaičius vieno žmogaus tikslumu - 524 tūkst. 286 žmonės [379 067 vyrai ir 15 119 moterų].

Žydų propagandistų pagrindinė atrama yra Osvencimas, kur lyg tai žuvo 4 mln. o gal 5 mln. žydų. Man iki šiol nesuprantama, kodėl žydai toliau forsuoja šiuos skaičius, kai Niurnbergo procese figūravo 1944 m. balandžio 8 d. Polio pranešimas Himleriui, kuriame buvo pranešama: „Ankštumas ir didelis skaičius belaisvių lageryje mane paskatino dar pasiūlyti padalinti lagerį į tris dalis. 1 lageris - vyrų ir šuo laiku jame yra apie 16 tūkst. belaisvių. 2 lageris nuo 1 lagerio yra maždaug 3 km. atstumu ir jame yra 15 tūkst. vyrų ir 21 tūkst. moterų. 3 lageris apima visus Viršutinės Silezijos filialus prie pramoninių įmonių ir turi apie 15 tūkst. žmonių. Pats didžiausias iš šių lagerių yra Osvencime prie koncerno „IG Farbenindustrie". Šiuo momentu ten apie 7 tūkst. žmonių". Taigi 1944 balandžio 8 d. ten iš viso buvo 67 tūkst. žmonių.

1944 m. rudenį prasidėjo masinė žmonių evakuacija iš Osvencimo į kitus lagerius. Osvencimo išlaisvinimo momentu lageryje liko apie 2 tūkst. ligonių. Taigi apie jokius lyg tai laikomus milijonus belaisvių Osvencimo konclageryje kalba neina. Todėl nesistebėtina, kad pagal dokumentus, išvežtus į TSRS bendras žuvusiųjų ir savo mirtimi mirusiųjų per visą lagerio egzistavimo laiką kalinių skaičius yra apie 70 tūkst.

Nepaisant šio fakto, Niurbergo proceso dokumentų rinkinio sudarytojai, vadovaujami TSRS generalinio prokuroro Rudenkos, įkiša į rinkinį 1945 m. gegužės 7 d. laikraščio „Pravda" turinį su išgalvotais skaičiais apie žuvusius Osvencime ir dujų kamerose. Vokietijos ginkluotės ministrą A. Špeerą, kurio žinioje buvo Vokietijos chemijos gamyklos, apklausinėjo JAV atstovaas Džeksonas ir TSRS atstovas Markas Raginskis. Nei klausimuose, nei atsakymuose dujų kamerų klausimas nefigūravo. Tuo labiau sudarant rinkinį tarybiniai sionistai juos vokiečiams prikabino.

Žydų propagandistai toliau tęsė dujų kamerų paieškas. Taip 1 t. 747 psl. jie rašė ,kad „ yra nepaneigiami įrodymai to, kad didelis „Ciklono B" kiekis buvo tiekiamas „Degeš" firmos SS organizacijoms ir šios dujos buvo naudojamos masiniam belaisvių naikinimui lageriuose, o taip pat ir Osvencimo lageryje". 42,5 proc. šios firmos akcijų priklausė koncernui „Farben", kurio gamyklos buvo Osvencimo lagerių rajone. Šios firmos administracija ir nedidelė taryba susidėjo iš 11 žmonių. Bet iš tribunolo dokumentų aiškėja, kad „Ciklonas B" buvo plačiai naudojamas kaip insekticidas dar iki karo ir buvo išrastas Valterio Girdto. Nežinantiems pasakysime, kad insekticidas - cheminė kovos priemonė su kenksmingais vabdžiais.

Antrajame Niurnbergo proceso dokumentų rinkinio tome yra dokumentai apie tai kad „Ciklonas B" buvo naudojamas cirkuliacinėse dujų kamerose, kurias gamino firma „Tešas ir Stabenovas" . Su tikslu užkirsti kelią vidurių šiltinės plitimui [utėlės buvo aptiktos Buchenvaldo konclageryje] šios kameros - 10 kvad. m. talpos - buvo tiekiamos į lagerius. Taip pat yra 1944 m .gegužės 14 d. dokumentas apie dujų kamerų panaudojimo perdarymą nuo „Cikono B" į kitas dujas „Areginal".

Iš 24 žmonių, susijusių su „Ciklono B" ir cirkuliacinių dujų kamerų gamyba ir stojusių prieš teismą 11 buvo išteisinti. Kiti likę 13 žmonių [įmonių direktoriai] buvo nuteisti ne už dujų panaudojimą naikinant žmones, o už priverstinio darbo panaudojimą 2-3 metams kalėjimo. Bet ir jie greitai buvo išlaisvinti. Įdomu pažymėti, kad nepasitenkinę Niurnbergo tribunolo sprendimu žydai per teismus toliau ieškojo „Degeš" firmos generalinio direktoriaus Gerhardo Peterso. Aštuonis kartus jis stojo prieš Vakarų Vokietijos teismus. Paskutinį kartą jį teisė 1955 m. Frankfurte prie Maino. Teismas eilinį kartą išteisino jį ir nurodė nuosprendyje: „Tikrai Petersas savanoriškai sutiko tiekti dujas į lagerius. Bet nėra galimybės įrodyti, kad Osvencimo lageriuose žmones tikrai marino šių dujų „Ciklonas B" pagalba".

Nepaisant to, kad nei Niurnbergo procesas, nei tolimesni teismai, vykstantys okupacinėse Vokietijos zonose, nerado įrenginių žmonių naikinimui dujų kamerose, jų paruoštus sionistai jų paruoštus dokumentus apie dujų kameras įdėjo į savo dokumentų rinkinį tuo pačiu duodami dingstį. Teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausta 116 liudininkų, visi jie konstatavo, kad dauguma mirties atvejų buvo dėl nepakankamos saugumo technikos „IG Farben" gamyklose Osvencime ir kituose lageriuose. Belaisvių mirtis taip pat įvykdavo dėl sistemingo neprivalgymo, blogų gyvenimo sąlygų, o taip pat dėl sąjungininkų aviacijos bombardavimų.

Tarybiniai sionistai sudarant rinkinį nuėjo dar toliau. 4 tome jie netgi paruošė skyrių „Žydų persekiojimas" kuriame paskelbta visa masė padirbtų dokumentų. Apie padirbinėjimą kalba tas faktas, kad nėra nei tribunolo registracinio numerio, nei kaltinamojo numerio. Į rinkinį įtraukė ir tuos dokumentus, kurie nebuvo nagrinėjami Niurnbergo tribunole. Tai pirmiausiai 1935 m. rugsėjio 15 d. Imperijos įstatymas dėl pilietybės, pagal kurį žydai Vokietijoje neturėjo teisės užimti valstybinių pareigų. Kaltinti vokiečių vyriausybę, kad jie neleido žydams užimti valstybinių pareigų į Niurnbergo proceso kompetenciją neįėjo.

Į šį skyrių tarybiniai sionistai įtraukė ir Vanzeino konferencijos 1942 m. sausio 20 d. protokolą [ lyg tai apie 11 mln. Europos žydų sunaikinimą]. Be to, talpindami šį dokumentą, rinkinio sudarytojai iškraipė jo turinį. Galutinis žydų klausimo sprendimas numatė ne visišką žydų išnaikinimą ,o "visišką žydų išstūmimą iš atskirų vokiečių tautos gyvenimo socialinių sferų". Pateikiami kasmetiniai perkėlimo skaičiai.

Sionistai priėjo iki to, kad sukūrė kažkokio tai Eichmano skyriaus darbuotojo Diterio Vislicenio "apklausą" kurioje jis pareiškė: „Paskutinį kartą aš mačiau Eichmaną 1945 m. vasario mėn. Berlyne. Jis tada pasakė, kad ant jo sąžinės guli apie 5 mln. žmonių". Bet kuris juristas pasakys, kad tokie pareiškimai negali pasitarnauti kaip įrodymas. Kodėl Eichmanui, kurio niekas nepagavo ir kuris karštligiškai ieškojo išsigelbėjimo, girtis savo darbuotojui milijonais sunaikintų žmonių? Akivaizdu toks „dokumentas" Niurnberego tribunolo nebuvo nagrinėjamas. Tikrieji dokumetai kalba kitaip. Be to žydai turi pastatyti paminklą Eichmanui, kad jis dar iki karo pasistengė iš Vokietijos išvežti 350 tūkst. žydų [ pagal 1933 m. surašymo duomenis Vokietijoje gyveno 493 tūkst. žydų]. Ir karo eigoje, vesdamas derybas su pasaulinio sionizmo lyderiu Veicmanu jis toliau tarpininkavo žydų persiuntimui iš Vokietijos ir kitų šalių į Palestiną, JAV, Australiją, Didžiają Britaniją ir t. t. Apie tai liudija daugybė dokumentų. O sionistų ryšiai su nacių vadovybe visiems plačiai žinomi. Pats Himleris, būdamas JAV, skatino žydų emigraciją iš Vokietijos mainais už tvirtą valiutą.

Mažai kas žino, kad Niurnbergo tribunolo procese buves Osvencimo lagerio komendantas Rudolfas Hesas [kai kur rašoma Hessas] buvo apklausiamas kaip liudininkas. Jo niekas nekaltino, bet jis kažkodėl tai kabino milijonus aukų ne ant nacių vadovybės, o ant savęs . Dar labiau keisti ir neįtikinantys Hesso parodymai, praėjus metams po Niurnbergo tribunolo pabaigos. Nuo 1934 m. gruodžio mėn. jis tarnavo SS apsaugos daliniuose. Nuo 1938 m. iki 1940 m. gegužės mėn. buvo Zaksenhauzeno lagerio viršininko adjutantas, turėdamas tik SS unteršturmfiurerio [leitenanto] laipsnį. 1940 m. gegužės mėn jam suteikė kapitono laipsnį ir paskyrė į ką tik sukurtą Osvencimo lagerį, kur buvo numatoma chemijos gamyklos statyba. Hessas pranešė nežinomam asmeniui [apklausos pabaigoje nėra jokio parašo patvirtinančio autentiškumą to, ką išdėstė Chessas] kad lyg tai 1941 m. vasarą jį pasikvietė pas save SS reichsfiureris Himleris ir jis kalbėjosi su juo akis į akį be adjutanto. „Himleris pasakė man, kad fiureris įsakė galutinai išspęsti žydų klausimą". Ir toliau jis pateikia Himlerio žodžius: „Iš pradžių aš ketinau paskirti šią užduotį vienam iš aukščiausių SS karininkų, bet pakeičiau savo sprendimą. Dabar aš jus įpareigoju atlikti šią užduotį". Iš kur mažai pastebimas SS karininkas galėjo žinoti, kam bus skirta Vanzeino konferencija kuri dar tik turės įvykti 1942 m. sausio 20 d. Ir kurioje bus sprendžiamas šis klausimas? Juk pasakojama apie 1941 m. vasarą. Be to ir mažai tikėtina, kad Himleris pasikviestų pas save mažai žinomą, anksčiau niekuo nepasižymėjusį SS karininką ir duoti jam tokį įpareigojimą.

Toliau Hessas praneša: „Po to pas mane atėjo Eichmanas ir mes kartu apsvarstėme žydų naikinimo būdus". Bet kaip tada Eichmanas, būdamas SS generolas galėjo ateiti pasikalbėti su kapitonu? Skaitydami „nuoširdžius" Hesso prisipažinimus dėl milijonų žydų nužudymo, įsitikiname, kad jie buvo sukurti kažkieno iš rinkinio sudarinėtojų ir įkišti į Niurnbergo proceso protokolų rinkinį,prieš jį išleidžiant. Nesuprantama, kodėl Chessui reikėjo ant saves užsikrauti 3 mln. žmonių sunaikinimą, kai teismas tokių įrodymų neturėjo ir niekas jam jų nepateikė. Įvairūs gausūs dokumentai, kurie buvo pateikti Niurnbergo tribunolui kalba, kad nebuvo šių milijonų holokausto. Galutiniame nuosprendyje, paskelbtame tribunolo, svarbiausias vokiečių nusikaltimas buvo ne masinis žmonių naikinimas, o masinis žmonių varymas dirbti priverstinius darbus.

Taip pat nevykusiai atrodo ir „Lenkijos vyriausybės ataskaita" kurioje išdėstoma, kaip vokiečiai milijonais naikino žydus. Nežinoma, kas ir kam gamino šią ataskaitą. Nėra nei vieno būtino dokumentui rekvizito. Plika akimi matoma, kad ir šis dokumentas buvo sufalsifikuotas. Visų pirmiausiai tai rodo primityvus aukų skaičiavimas. Jeigu 1939 m. Lenkijoje buvo 3 300 000 žydų, o po Lenkijos "išlaisvinimo" joje liko mažiau nei 100 000 o „200 000 lenkų žydų iki šol gyvena TSRS teritorijoje" tai „vadinasi 3 mln. žydų žuvo Lenkijoje". O tuo tarpu tikrieji lenkų šaltiniai šito nepatvirtino.

Taip buvo kuriamas mitas apie holokaustą, kad paskui iš pavergtosiosVoketijos būtų galima reketuoti milijonus už neegzistuojančias milijonines žydų aukas. Šiuolaikinė vokiečių karta turėtų išsiaiškinti su šia holokausto istoriją [dokumentų daugiau nei pakankamai] ir pareikalauti gražinti iš Izraelio apgaulės būdu gautus pinigus. Bet atrodo, kad vokiečiai savo pinigų nematys.

Žydų propagandistai bijos atviros holokausto bylos nagrinėjimo ir paslėpe snukius smėlyje. Ir dabar jie siekia ne paprastai užčiaupti visiems burnas, o siekia pasodinti bet kurį, abejojantį jų išsigalvojimais kaip tai atsitiko su Devydo Irvingo istorija.

Kaip teisingai rašė vasario 20 d. rusų interneto svetainė „Rusiška linija" „demokratinėje" Austrijoje [kaip ir visoje eilėje Europos demokratinių šalių] „nacional-socializmo idėjų propaganda" vadinamas bet koks kritiškas pasisakymas holokausto tema, oficialiai priimtos jo traktuotės neigimas yra kriminalinis nusikaltimas, už kurį Austrijos valdžia baudžia iki 10 metų. laisvės atėmimo.

Štai tokia europietiška „demokratija". Nuostabu, kaip iš istoriko per suskaičiuotas akimirkas galima pavirsti kriminaliniu nusikaltėliu. Pakanka tik pasakyti savo nuomonę apie holokausto mastus -ir iškart gresia bausmės laikas, kokį duoda už tikrai sunkius nusikaltimus. Prie to reikia matyti, kad abejonės dėl žuvusių ir užkankintų šiame iš tikrųjų baisiame kare kitų tautų atstovų, o tiksliau rusų tautos kartu su savo broliais ukrainiečiais ir baltarusiais, ant savo pečių pernešusiais pagrindinius karo sunkumus ir paaukojusius dešimtis milijonų gyvybių, abejonės dėl jų ne tik kad neužtraukia jokios baudžiamosios atsakomybės, bet ir vakarų „demokratams" nesukelia jokių emocijų.

Tokia jau europietiškos „tolerancijos" ir „demokratijos" specifikacija - tyčiotis galima iš bet kokių vertybių, galima spjauti į visas tradicines moralines vertybes, bet holokausto temos niekam negalima liesti, gal tik išskyrus pačius žydus, primetusius pasauliui „bendrą požiūrį" į šį įvykį.
O tuo laiku Vokietijoje gimsta dar vienas teisminėjimasis prieš dar vieną holokausto problemos tyrinėtoją - Ernstą Ciundelį, išduotą Kanados, kur jis gyveno ilgą laiką.
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.07 14:00 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
Apie 1939-1945m. karą KITAIP

2014-07-03
Petras Mačėnas


Perskaitęs Roberto Petrausko knygą „Trečiojo Reicho pergalės", nebegalėjau susilaikyti ir surinkęs į krūvelę labai
mažą dalį duomenų apie sąjungininkų, žydų ir jų parankinių „žygdarbius" bei apie jų „teisingų faktų" informaciją,
pateiksiu ją norintiems susipažinti su kitais FAKTAIS.
Esu skaitęs nemažai rašytojų ir istorikų knygų II Pasaulinio Karo temomis. Visose jose vokiečiai - žudikai,
žvėrys, monstrai, kraugeriai, grobikai, vagys, plėšikai, prievartautojai. Jų fiureris Adolfas Hitleris dar baisesnis -
nori pavergti visą pasaulį, išnaikinti slavus, čigonus, o žydus likviduoti dujų kamerose, vokiečius padaryti viso pasaulio
valdovais.
R.Petrauskas visai nedaug nutolsta nuo panašių charakteristikų. Jis žada parašyti antrą knygą ir joje tikriausiai
bus tos visos baisybės, kuriomis kaltinami vokiečiai ir pats fiureris.
Tik ar taip yra iš tikrųjų? Ogi imkim ir pažiūrėkim.
--------------
Apie keturis tūkstančius metų istorikams pavykdavo fiksuoti žmonijos įvykius. Šalys nugalėtojos neamžinai
keikdavo nugalėtuosius. Net jei ir labai kerštingi buvo nugalėtojai, bet sąžiningi istorikai turėjo galimybę tyrinėti
ir registruoti visus faktus, nebijodami keršto. Nugalėtos šalys galėjo pateikti savo įvykių versijas.
Istorikai kaip buhalteriai galėjo rinkti faktus, skaičius ir daryti išvadas. Iškraipymai, išbraukymai iš istorinių
šaltinių pradėti vykdyti tik nuo netolimos praeities. Volteras, Ruso, Monteskjė kitaminčius „auklėjo" giljotinomis.
Istorikai buvo pirmi tarp demokratinės eros teroro aukų. Nužudyta milijonai ir viena iš aukų tapo ISTORINĖ
TIESA. Laimei, Dantonas, Maratas ir Robespjeras patys tapo savo teroro aukomis. Bet „virusas" jau buvo
išleistas ir mėgintuvėlio. XIX amž. bėgyje tuo virusu apsinuodijo daugelis tironų.
Išugdyti Markso ir Engelso "mokslu" ideologiniai Marato paveldėtojai 1917 metais užvaldė Rusiją.
Ir vėl istorikai sudėjo daug aukų. Įvykiai ištrinami, „faktai" sukuriami, o ištisos klasės buvo išnaikintos.
Bet faktai apie tironiją iškilo į viešumą ir vakarų istorikai galėjo juos registruoti. (Pav., R.Konkvestas „Didysis
teroras"; S. Pessony „Lenino revoliucijos problemos"; R.A.Davies „Odiseja per pragarą"; J. Fontenoy „Pasienio
ruožas - pasienyje d'Enfer"). Tame yra ironijos, kad bendras Sovietų Sąjungos ir anglo-amerikonų
„demokratijų" triumfas prieš Vokietiją, viskas taikos, laisvės ir demokratijos vardan, atvedė pasaulį į tamsią
intelektualinės tironijos erą. Niekada anksčiau absoliuti dogma nebuvo taip pasklidusi po pasaulį.
Tarp 1917 m. ir dabarties tironija padarė milžinišką šuolį. Tai, ko nesugebėjo įgyvendinti "prancūzų" ir
marksistinė revoliucijos - o būtent, kontroliuoti istoriją dėl savo režimų stiprinimo - dabar tapo norma visame
pasaulyje. Karinis aljansas kare nepadarė Kremliaus valdovų demokratiškesniais. Atvirkščiai, „demokratiški"
sąjungininkai perėmė sovietinės tironijos metodus ir praktiką.
Nebeliko šalių, kuriose galėjo saugiai gyventi kitaip manantys istorikai. Nugalėtų šalių istorikai neteko teisės
pateikti savo požiūrius į įvykius iš nugalėtų šalių pozicijų. Pergalingieji sąjungininkai II Pasauliniame Kare
sustabdė istorijos laikrodį besąlygiškai ir visuotinai 1945 metais.
Nors istorinis revizionizmas neapsiriboja vien II pasaulinio karo periodu, būtina ypatingą dėmesį skirti šiam kritiniam
periodui, kada sovietinių veikėjų ir karo laikų jų demokratiškų
sąjungininkų buvo įvestas šiuolaikinės istorijos falsifikavimas.
http://www.renascentia.ru/degrelle.htm
Antihitlerinės koalicijos vadai.
Tam, kad daugiau sužinoti nevienpusiškos informacijos apie karą, reikia išsiaiškinti, kas jam dirigavo.
Antihitlerinei koalicijai vadovavo šie žmonės - Ruzveltas (JAV prezidentas),
(Ruzveltas - Rozenfeldas (žydas). (Rozenfeldai Olandijos žydai.)
Čerčilis (britų premjeras),
(Čerčilio motina Dženi Džerom - žydė. Pagal žydų įstatymus Čerčilis tikras žydas. Anglų aristokratų ir
isteblišmento kompanijoje Čerčilio vakarėliai dažnai baigdavosi homoseksualiomis orgijomis. Anglijoje 1990-jų
pradžioje labai mažai liko grynakraujų aristokratų. Dauguma jų jau buvo su žydiško kraujo priemaiša. Vizitų į
Angliją metu europiečiai stebėjosi, matydami žydiškos išvaizdos personas, turinčius anglų titulus ir
pavardes.)
Stalinas - Joe Jewson (komunistinės Rusijos galva).
Stalino šaknis priimta laikyti gruziniškomis, bet yra žinoma, kad jo motina osetinė kilusi iš sričių, apgyvendintų
chazarų. Gruzinų „švili" reiškia „sūnus" arba „kažkieno sūnus". „Džuga" reiškia žydas. Todėl Stalinas - Joe
Jewson.
Iki revoliucijos Stalino vardas buvo grynai žydiškas - Joseph David Djugashvili. Revoliucijos metu jis pakeitė
vardą į „Koba" - į žydų antiromėniško sukilimo lyderio vardą. Kitų tautybių žmonės retai keičia pavardes, o žydai
labai dažnai. Stalino motina Jekaterina dirbo ekonome pas Davidą Papisnedovą, vietinį žydą, menamą Stalino
tėvą. Kamradą Papisnedovą dažnai lankė žydas pirklys N. Przhevalsky, antras menamas Stalino tėvas.
Papisnedovą Stalinas dažnai priimdavo Kremliuje. Visos trys Stalino žmonos buvo žydės - Jekaterina Svanidzė,
Katia Alilujeva ir Roza Kaganovič.
G.Klimovas, kuriam teko „laimė" vesti žydaitę ir išgerti visą karčią jos suktybių taurę, susidomėjo žydais kaip
tauta ir priėjo piktos išvados, kad žydų kraujas nuodingas. Paskutinio rusų caro sūnaus liga yra
žydiško kraujo priemaišos giminėje pasekmė. Mes gal taip kategoriškai neteigsime, bet tolimesnė informacija apie karą
duos daug peno apmąstymams.
--------------------------------------
Bandant užpildyti dirbtinai padarytas istorijos spragas, Istorijos Revizijos Institutas pavedė paskutiniam
nacional-socializmo karo laikų vienam iš vadovų L.Degreliui sukurti monumentalią karo kroniką.
Institutas pavedė šiai milžiniškai istorinei figūrai ir epochos įvykių dalyviui parašyti keturiolikos tomų
revizionistinę istorinę ataskaitą. L.Degrelio patirtis ir pažintys su Hitleriu, Čerčiliu, Musoliniu, Franko, Lavaliu,
maršalu Petenu ir daugeliu kitų svarbių karo figūrų labai padėjo jo darbe.
Po trejų metų kovos rytų fronte su komunizmu, grįžus į Briuselį, jam buvo organizuotos pačios masiškiausios
sutiktuvės Belgijos istorijoje. Tūkstančiai belgų išsirikiavo gatvėse, kad galėtu pasveikinti generolą. Po dviejų
mėnesių sąjungininkai okupavo Belgiją.
Po trijų metų pragariškos kovos jo legionas vienas paskutinių paliko Sovietų Sąjungą. Ši titaniška kova jo
aprašyta knygoje „Kampanija Rusijoje", atnešusi jam šlovę Europoje ir vardą „XX amžiaus Homeras".
Per savo paskutinį susitikimą su Hitleriu išgirdo jo žodžius: „Mes visi mirsime, bet Jūs, Leonai, turite gyventi.
Jūs turite gyventi, kad pasakytumėte pasauliui TIESĄ".
„Iki Hitlerio, - rašo Degrelis, - vokiškas imperializmas laikėsi vien ant prekių pardavimo kitoms šalims, visiškai
nebuvo minties kurti ideologiją ... . Netikėtai vietoj pelno ir parsidavėliškumo, atsirado žmogus pasiūlęs idealą:
tikras socialinis teisingumas, kurio laukė daugybė žmonių. Plati Nauja Tvarka vietoje beformio kosmopolitizmo
taip vadinamų „demokratijų"".Vėliau Degrelis nacional-socializmą ir istorinį Hitlerio vaidmenį išanalizavo
knygoje „Adolfas Hitleris tūkstančiui metų".
1936 05 24 reksistai Belgijos parlamento rinkimuose laimi 34 vietas. Vėliau jis sakė, kad pateko į keblią
padėtį, kadangi jis buvo parlamentarizmo priešininkas.
„Keletą metų aš stebėjau Belgijos deputatus, bevaises vidutinybes, iš kurių nebuvo jokios naudos. Man visada
norėjosi užsiundyti ant jų boksininkus ar krovikus, o dar geriau kanibalą, kuris kasdien suėstų po vieną iš mano
buvusių kolegų. Tokiu būdu parlamento klausimas būtu efektingai išspręstas". Degrelis matė parlamentinę
sistemą korumpuotą ir silpną, nesiderinančia su hierarchijos ir dievo nustatytos nelygybės idėja".
Prieš reksistus susivienijo visi tie, kurie juose matė pavojų savo interesams - katalikų partija, liberalai,
socialistai ir net komunistai - sudarė koaliciją. Dirigavo šiai šutvei sinagoga, paleidusi savo nuodingą lupikautojų
jaunuolyną.
1945 metais, paskutinėmis karo dienomis, atsisakęs kapituliuoti, Degrelis atsidūrė Norvegijoje iš kur
vienmotoriu lėktuvu nuskrido 1500 mylių per visą okupuotą Europą ir nusileido prie Ispanijos sienos, pasibaigus
degalams. Nusileidžiant lėktuvas sudužo ir Degrelis patyrė daug traumų su kaulų lūžiais. Bet jis išgyveno.
Keletą metų buvo gydomas sugipsuotas, be galimybės judėti. Kai tik jis pradėjo valdyti dešinę ranką, ėmė rašyti.
Tuo metu ir parašė šedevrą „Kampanija Rusijoje" („Prarastas legionas"), kuris atnešė jam „XX amžiaus
Homero" vardą ir šlovę. Knygą išleido dvi prancūzų leidyklos.
Sąjungininkai grasino okupuoti Ispaniją, jei Degrelis ir prancūzų karo laikų premjeras P. Lavalis nebus jiems
išduoti susidorojimui. Franko rado kompromisą - išdavė Lavalį, bet Degrelį pasiliko dėl tos priežasties, kad jo
negalima fiziškai perkelti iš ligoninės.
Po metų Degrelis gavo prieglobstį vienuolyne. Daugelis jo šeimos narių, draugai ir bendražygiai buvo suimti ir
„demokratiškų išlaisvintojų" nukankinti Belgijoje. Jo šeši vaikai, pakeistais vardais ir pavardėmis buvo
priverstinai išsiųsti į internuotųjų lagerius įvairiuose Europos dalyse. Valdžia nurodė, kad jie niekada neturi
susisiekti tarpusavyje ir su tėvu. Nauja belgų valdžia nuteisė jį mirties bausme pagal tris straipsnius. Buvo
priimtas specialus įstatymas Lex Degrellana, kuris draudė transportuoti, turėti ar gauti bet kokią Degrelio
knygą, arba knygą apie jį.
Nuo nulio Degrelis pradėjo atkurti savo sudaužytą gyvenimą. Su energija ir nepalaužiama dvasia, kurie
niekada nebuvo jo apleidę, jis dirbo darbininku statybose. Kaip jis nuo paprasto kareivio pakilo iki generolo,
civiliniame gyvenime nuo darbininko pakilo iki statybinės kompanijos vadovo. Tuo tarpu jo emisarai surado jo
pagrobtus vaikus ir visus grąžino tėvui.
Per paskutinius 40 metų Degrelis 20 kartų siūlė belgų valdžiai teisti jį prisiekusiųjų teisme. Jo reikalavimai, kad
būtu teisiamas legitimaus teismo (ne parodomuoju teismu Niurnbergo dvasioje), buvo sutinkami nerangiu
tylėjimu.
Mirė L.Degrelis 1994 metų kovo 31 dieną.
http://www.renascentia.ru/degrel

P.S. šis straipsnis per kažkokį stebuklą buvo įdėtas "Laisvame laikraštyje", bet ten jo jau seniai nebėra. Čia nurodytas pirminis jo šaltinis taip pat jau seniai ištrintas-totalinė kumpanosių cenzūra,deja, nesnaudžia...?
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.07 14:27 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Gerrmantas
Gerrmantas
Pažengęs
Labai puikus video A.Hitleris paaiškina,kodėl pradėjo karą prieš TSRS .Paties Fiurerio kalbą išversta į lietuvių kalbą .
https://www.youtube.com/watch?v=QTpZta249Fc
https://www.youtube.com/watch?v=8BUCMkqenKQ
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
2016.08.08 22:49 Nauja žinutė
Vartotoajs neprisijungęs Peržiūrėti anketą


Hildegarda
Hildegarda
Pradedantysis
Su vadovėlinėmis žiurkėmis(zubrylomis) neverta diskutuoti - jos užhipnotizuotos(užburtos). Jei mama, bolševikas tėvas, komjaunimo aktyvistas - ministeris, nedesovietizuotas teisėjas, raudonasis prokuroras, mokytoja nesakė, jei Greitasis Romaškinas Algis ar Užpakalnis, ar Kristutė irgi nesakė, vadinasi, taip ir nebuvo, nėra ir niekada nebus, o prieštaraujantiems bus pritaikyti BK straipsniai ir cypė kartu su galvažudžiais, tulpiniais ar agurkiniais, ar Vilniaus brigadininkais. Tarp Vilniaus ir Kauno priviso devynios galybės zombių, neatrodo? Pradėkime skaityti Theodore N.Kaufman "Germany must perish!"(Vokietija privalo žūti) veikaliuką, paleistą į prekybą labai pigiai, kad ir visi benamiai, ir ubagai galėtų nusipirkti anuomet tenais už jūrų marių, už vandenynų, kad gerai įsikaltų sau į galvą, kas laukė anuomet pralaiminčios Vokietijos?
Cituoti
Atsakyti
Registruokis ir diskutuok!
Pirmas Atgal 13 14 15 16 17 18 19 Toliau Paskutinis
© 2006 – 2017 Forumas "Draugas.lt"  |  Privatumo politika  |  Naudojimosi taisyklės  |  Reklama  |  Kontaktai