Amzinas jausmas

Tuo metu, kai meiles jausmas begant laikui patiria eile metamorfoziu (nuo aistringos beprotybes, prisirisimo iki pagarbaus buvimo), nepakitusiais lieka tik tie jausmai, kurie orientuoti i paties zmogaus gerove. Pastarieji gal net paastreja - sendami zmones darosi perdetai savininkiski, reiklus ir "grobikiski", skrupulingumo jiems neprikisi.

Stai as ir klausiu: ar tai nereiskia, kad blesta visi jausmai, prie kuriu prisideda kitas zmogus? Kad tikri ir ilgaamziai yra tik tie jausmai, kurie atsakingi uz savo gerove, kurie pretenduoja i egoistinius?

Dar daugiau, ar tai reiskia, kad "zmogus ateina ir iseina vienas", o zmogus salia tik socialine uzgaida? Ar esama amzino, nekintancio jausmo?

Manau, kad yra tik tie jausmai, kurie orientuoti i pacio savo gerove, egoistiniai. Zmogus is prigimties yra savanaudis. Galvoju, kad mes ir mylime vien del to, kad galetume savo meiluma, geruma, svelnuma ir kt realizuoti. o kaip mes realizuojame visa tai, tai mums teikia didziuli pasitenkinima sau.O sitas pasitenkinimas leidzia mums gerai jaustis . O tai mums patiems be galo svarbu.

Jausmai yra kintantys. Nebūna jokio "amžino jausmo".

manau, daugeliu atveju, net musu meile saviems vaikams-egoistiska. ka jau kalbet apie salia esanti zmogu.

Kodel tuomet vienas jausmas blesta, regresuoja, o kitas stipreja, gileja? Kai stipreja is esmes tik instinktyvus, egoistiniai jausmai? Juose daugiau prasmes?

Ar tuomet tai nera uzuomina i zmogaus gyvenimo prasme? "Sau"?

Todėl kad žmogaus gyvenimas vyksta bangomis, ciklais. Niekada nebūna viskas tik gerai, bert niekada ir tik blogai - bent jau įprastame gyvenime. Jausmai, filosofiškai žiūrint irgi banguoja. Ir jie nėra amžini, vienus pakeičia kiti.

Mano vyresnė pusseserė trumpai apibūdino taip: sutinki, žmogų, pamilsti, o toliau žiūri, ar plėtoti santykius toliau, juos palengva pakeičiant kitais jausmais ir apsistojant gyvenimo "užutėkyje", ar ieškot naujos "kibirkštėlės" ir pasinert į sroves.



Sau? Visada yra sau. Visada buvo ir bus "sau". Net ir mylėdami kitą žmogų taip patenkiname savo ego ir kitus poreikius sau. Bet tuo pačiu, būdami egoistais, dėl jausmų elgiamės ir altruistiškai (perifrazuota viena Pasisiaususio frazė).

Manipuliacijos kito zmogaus jausmais, megavimasis teikiamomis laikinomis emocijomis - kiek daug prasmes tame? Kaip paties zmogaus pasamoneje teisinamas toks isnaudojimas? Kas apskritai "romantika", "meile", kaip terminai, yra? Butaforiniai jie?

Ok, sutinku, tik sakydama "sau" turejau galvoje primityviu fiziologiniu poreikiu tenkinima - kito zmogaus turejimas tera tas pats patenkintas saugumo poreikis. Iseina, kad nera meiles, yra laikinumas ir gerejimasis savimi kitame ieskant saves? Viskas taip paprasta?

Na manipuliacijos yra jomis užsiimančių reikalas. Manipuliacijomis aš vadinu kryptingus, apgalvotus veiksmus, kaip antai visokie pavydo kėlimai ir panašūs vaikiški užsiėmimai.

Ir pasąmonė to neteisina, nes kas yra tikra pasąmonei, tai tuo labiau tikra ir žmogui.

Na, svarstymai "ar apsistoti gyvenimo "užutėkyje", ar ieškot naujos "kibirkštėlės" ir pasinert į sroves", ypac kai pries tai buta zodzio "pamilsti" mano akiai, tikrai pretenduoja i egoistini nauju pojuciu crave'a ir manipuliacija kito zmogaus jausmais.

Del pasamones cia tu teisingai pastebejai (bow).

Kiek vertos tuomet yra gyvenimo prasmes paieskos? Ar tai neskubanciu gyventi ir bohemiku privilegija, neturinti nieko bendro su tiesos paieskomis?

Ne tai nėra manipuliacijos, tai yra tiesiog arba jausmų nugesimas, arba požymis, kad pradėjo veikti smegenys ir supratimas, kad be meilės - visiškai nieko bendro nėra ir nebus.

O "užutėkį" visi prieina, jei tik bando turėt ilgalaikius santykius, kad ir kaip viskas būtų gerai. Nes tai natūralu. Vienas pažįstamas, apie 40ies, šį reikalą apibūdino taip (žiūrint iš vyriškosios) - kol tu jaunas, tau svarbu aistra, svarbu grįžus namo rasti dailią jauną moterį, geidžiančią tavęs ir pan. O vėliau svarbiausiais dalykais tampa darna, tęstinumas. Į paprastesnę kalbą išvertus - šilti santykiai su antrąją puse, atžalos ir t.t.

Gyvenimo prasmė, sakyčiau kaip klausimas yra smarkiai pervertintas. Tam tikra prasme, manau, hedonistai buvo teisūs. Bet nereikia šito suprasti banaliausia prasme.

Be abejo, kaip ir sakiau, meiles jausmas pereina gyva gala (poslai skamba, tiesa? ) metamorfoziu. As net nekalbu apie tai, kad kinta jos kokybe - nuo to, kad meiles supratime atsiranda pareigos jausmas, prisirisimas tikrai nereiskia, kad tai nebesivadina meile ar ji nuverteja. Kalbu tik apie tai, kad tokie jausmai, kurie yra naudos sau siekimo, saugumo siekio israiska, realiau pretenduoja i amzinus nei meiles jausmas, butent toks, koks jis patiriamas Isimylejus.

Cia kaip su legendine fraze - buti ar nebuti
JuodaKava manau tokiais klausimais galime siek tiek padiskutuoti, taciau atsakymus i juos kiekvienas priims individuliai
Sia tema sukurei kam ? Kad irodytum savo pozicija ? Tai yra patenkinti kazkokius poreikius, galbut saviraiskos Gyvenam visada mes - del saves

once, o taip, uzsiimineju mentaliniu onanizavimusi
Pozicija? Ne, ar gali cia buti kokios pozicijos? Niekas, pasakyta, lyg ir nepriestarauja logikai. Tik norejau isgirsti bent viena romantiko balso, kuris papriestarautu viskam, pasakytam. Neatsirado. O tai si ta sako, right?

Na as tarkim tikiu tuo tavo vadinamu "romantiko balsu", turiu svajoniu sia kryptimi, taciau tuo paciu suprantu ir tai kad - svarbiausia esi tu tie altruistiniai blykstelejimai bunai retai ir retam zmogui... na laikas parodys ar mano gyvenimas bus isimtis

Siltas, nesavanaudiskas jausmas tera blykste, o visa kita, kas pretenduoja i fiziologiniu poreikiu patenkinima - tai ilgaamziska. Tokia isvada lyg ir nepriestarauja pasakytam.

Na, yra kai kurie pamatiniai instinktyvūs poreikiai, bet vis tiek visas žavesys bent jau man, kaip jie sukultūrinami - ir tai ištisa vertybių/skonio istorija, tiek žmogaus, tiek visuomenės. Tai kaip plastelinas - paprasčiausias jo gabalas niekam neįdomus, bet ką žmogus iš to lipdo, kaip dangstosi, - tai jau įdomu. Žiūrėdami į jo "kūrinį" galime sakyti - "va, plastelino gabalas", ir būsime teisūs, bet ir šiek tiek neteisūs, nes idėjinės minties lyg ir paneigti irgi negalima. Kitas dalykas, nejaugi tai, kas tikra, turi būti amžina? Ar amžina tik tai, kas tikra? Bet juk laikina viskas, tiek materija, tiek mintis, tiek pojūtis. Viena trunka ilgiau ir žmogui atrodo, kad lydi visada, bet kas tai yra prieš tikrai ilgą laiko tarpą?

Pastebėjau savo bruožą - pradedu komentarą, atsibosta rašyti, ir jo viduryje spusteliu "Siųsti".

Esu isitikinusi, kad pamatiniai dalykai (budas, vertybes) pretenduoja i amzinuma. Amzinuma asmeninej zmogaus legendoj, turiu galvoje, ne apskritai. Nors tiesos pasakytame yra: savirealizacijos poreikis, kaip asmenybes raidos garantas, zmoguje islieka visuomet, tik igauna skirtingus veikimo metodus ir formas. Taip turbut ir su meiles jausmu: jos poreikis nedingsta, tik igauna nauja formata. Tuo tarpu egoistiniai, i savo gerove orientuoti poreikiai (saugumo, svarbumo) islenda net ir maskuojami nepatogiausiais momentais - ar tai nereiskia, kad zmogaus kitimas yra galimas tik jam palankia kryptimi, nepriklausomai nuo aplinkos pareikalavimu?

JuodaKava, manau, kad čia galioja reklaminis posakis "wenn ist ein Will, ist auch ein Weg" - yra noras, yra ir kelias. Ir manau, kad viskas atsiremia į tai. Žmogus turi poreikį, bet jį gali išreikšti visaip, pagal tai, kokie dar poreikiai šalia, toks tikėjimas, vertybės. Tarkim, nori kažkas sekso (na, daugmaž visi to nori0, bet vienas tai maskuos jausmais, nes tiki, kad tam reikia jausmų, kitas tiesiai šviesiai "padarys reikalą" (radau net apibrėžimą - masturbacija su vizualiniu efektu), kitas tą reikalą pagardins tokiais priedais kaip diskusija apie kelią nuo Platono iki Nietzsches. Bet seksualinė potencija neamžina - tad rasim kelią kaip pateisinti savo silpnumą, pvz., tuo, kad "man dažniau reikia apsikabinimo". Bet tai faina, savotiškas "kaip mes žaidžiame gyvenimą". Kas yra tikra? Nežinau. Bet kažkaip tiek tu, tiek aš turime aiškinti aplinką, iš kažko save sudėti.