.. ir varge, ir skurde..

si posta rasiau kitoje temoje, taciau pasidare idomu isgirsti daugiau nuomoniu siuo klausimu (sorry, jei jau yra tokia tema)..
anksciau irgi masciau taip, kaip dauguma - nebepatinka, nebemyli, nebejaudina ir dar daug tu "nebe" ir skirkis, atseit, kam cia kankintis - save, kita, vaikus.. bet kam tada kuriame seima, jei atsibodus ar praejus aistrai galetume isdraskyti viska, kas su meile sukurta buvo?.. o gal kartais verta susimastyti apie kitokias vertybes, ka reiskia "ir varge, ir skurde"? aisku, ne visais atvejais, bet gal galima sulipdyti, atkurti, sutvirtinti, isauginti is naujo, uzdegti uzgesusi ir t.t.?.. bent jau, deti visas pastangas, ir suzinoti, kad padarei viska, ka tiktai galejai, kad ISSAUGOTI.. nes pasitraukti ir pabegti i krumus, susirasti nauja meile, nauja susizavejima, visada yra lengviausias kelias.. o kas is to paskui - vel tas pats ratas aplinkui?.. taigi, klausimas - ar dar galioja musu laikais savoka "ir varge, ir skurde"?..

labiausiai noreciau isgirsti tuos, kurie jau praejo si rata, arba yra jame uzstrige.. o ir kiti - ka apie tai galvojate?

geriausia, jei natūraliai žmones traukia vienas prie kito ir aistrai praėjus, dirbtini dalykai čia vistiek bus linkę greit subyrėti. Na, bet kartais pastangos žmogų gali ir išmokinti kažko - pasistengti, bent pamėginti visgi verta

o metrikacijos skyriuje net neklausia - varge ligoje skausme laimeje ar dar kur kitur.... tiesiog - taip/ne ir viskas. trumpa ceremonija....
o kas norejo prasmatniu vestuviu leke i zaksa ir dar baznycia (taip norejo zenytis kad net du kartus apsizenyjo. juokingiausia kai zakse ziedais apsikeicia, o po to pakeliui i baznycia atsikeicia, kad vel pasikeisti. mirsiu is juoko) isipareigojo labiau vadinas.
o as manau kad santuoka turetu buti gerai apgalvota ir tureti atsarginiu planu - kas bus dingus aistrai, kas bus kai vyras palikines kojines prie lovos ir kas bus jei gyvenimas kartu prades erzinti. tas erzinimas tikriausiai blogiausia kas gali buti. pas mus nors ir viskas prislope, bet itin retai pagalvoju "blyn tu mane erzini, negaliu buti salia" ar panasiai...

Apie ta "ir skurde, ir varge" dazniausiai yra pamirstama dar neisejus is baznycios... As net dalinai esu nusistates pries vedybas, nes jos leidzia zmogui atsipalaiduoti ir nebesistengti del partnerio islaikymo salia. Ka vedybos - daznai taip atsitinka, net oficialiai neissipareigojus...
Manyciau, kad jausmai ir aistros yra tarsi lauzas, i kuri reikia nuolatos mesti kura. Nustojus tai daryti - jis ima blesti. Ar ne is cia tos kalbos, kad meile tetrunka trejus metus ? Priprantame prie gero ir liaujames tuo rupintis, manydami, kad sitaip bus visada. Kai viskas subyra - pasiguodziame: meile isbleso, o jos negalima valdyti ir itakoti.
Nesamone! Jei du zmones teisingai pasirinko vienas kita, ir abudu kartu puoselejo jausmus ir aistras - jokios nususios taisykles nesuardys jausmu. Bet dabar labai maza nesavanaudziu zmoniu, ir dar mazesne tikimybe, kad du tokie sukurs pora ar seima... Tad turim, ka turim...
Mano atsakymas - neleiskite subyreti ir nereikes galvoti kaip sulipdyti, taisyti, atkurdineti...

kaip kažkur kažkas sakė "reikia elgtis taip, kad paskui nereiktų verkti". O ateitį juk kuriam šiandien. Ir santykiuose tas pats.. Sutinku su Techno

na turbut tokiu teoriju savininku reiketu paklausti kiek trunka ju meile? kiek ilgai jie gyveno (gyvena) su savo zmogumi ir kaip sekasi teorijas igyvendinti praktiskai?

ide>> kokių būtent teorijų? "Meilė trunka tris metus" ar "Laužą kurstyti reikia nuolat"?

kad lauza galima islaikyti deganti. kad po 10 metu jausi aistra tam zmogui.
del triju metu esu tikra kad tai tik paistalai.

Na, pati savo kailiu dar nepatyriau 10 metų trunkančios aistros, bet aplink matau tokių pavyzdžių.. Įmanoma, manau tai yra įmanoma

O man jau užkniso visi tie "vertybių nėra". Yra vertybės, gal jos kiek kitokios, bet yra. Pasaulis keičiasi. Kažkada gal didžiosios šeimos irimas atrodė kaip didžiausia vertybių krizė, gal buvo kalbų apie tai, kad vaikai gyvens nepilnavertį gyvenimą, nemokės gerbti vyresnių, jei negyvens kartu močiutė, senelis. Tiesiog šioje situacijoje tepalinkėčiau stengtis patiems gyventi taip, kaip atrodo teisinga ir nevertinti kitų asmeninių reikalų moraliniu mastu ir rinktis žmogų mąstantį panašiai.

taip,zinoma,kad yra....

Aisku, kad galioja.... Pati isgyvenau tai, ir iki paskutines akimirkos bandziau viska sugrazint ir sulipdyt... Net kai buves vyras jau gyveno su savo meiluze, net tada nepraradau vilties, kad jis dar sugris.... Isbandziau turbut viska, kas buvo mano jegoms, kad jis sugriztu, ir galetume toliau gyventi kartu, bet deja... su kiekviena diena jis tik tolo... Tai truko beveik metus...
Vieno zmogaus pastangu issaugoti seimai deja neuztenka.......

Tiesiog reikia prisiminti, kad laikmetis esame mes - nėra taip, kad "ta ir ta vertybė išėjo iš rinkos, ir jos nebeįmanoma gauti". Jei nori, gali savyje surasti - tik reikia rasti žmogų, kuris irgi tai vertina.

tai vat butent, kokios tos vertybes siandien?.. pagal ka kuriame seimas - arba, ko uztenka, kad "nueitume prie altoriaus"?
kazkodel man atrodo, kad niekas nemasto apie tai, kaip gyvensim, kai patys pasensim, kai uzaugs vaikai, kas bus salia, kai prispaus ligos ir negalios ir t.t. kad pasirinkti toki patikima zmogu, gyvenimo palydova, kuris nepabegs, atsitikus pirmai nelaimei ar isblesus jausmams?.. gal ir kvailai nuskambes, bet ar tikrai musu tevu ir seneliu patirtis nieko nebereiskia?.. kaip siais laikais islaikyti tas vertybes?

Na, bent jau aš džiaugiuosi, kad galiu priimti šiais laikais labai atsakingą sprendimą ir nesituokti - to mūsų tėvai ar seneliai padaryti nelabai galėjo (manau, kad jiems užteko mažiau, kad nueitų prie altoriaus nei reikėtų man /žinoma, jiems atrodytų kitaip/, bet jie gal labiau tikėjo lemtimi, dalia, ištikimybe aplinkybėms, negalėjimas taip plačiai rinktis nustato juk ir molalės ribas). Tam tikra prasme, mane žavi šis laikmetis. Žavi tai, kad gali rinktis gėrį ar blogį, bet vis tiek tu ar kiti pasirenka gėrį. Tai daug geriau nei negalėti rinktis. Taip ir su santuoka. Jei žmonės protingiau pamąstytų, santuokų būtų mažiau, bet jos būtų tikslingesnės. Na, siūlyčiau per daug neidealizuoti praeities: jei žmonės būtų galėję taip pat laisvai skirtis, manau, būtų tuo ir naudojęsi. Tiesiog moralė ir vertybės priklauso nuo esamos situacijos. Todėl nemanau nieko gailėti.

sutinku su Xanax - geriau nesituokti visai, neapsvarscius rimtu pasekmiu.. ir i santuoka turetum "eiti" tik labai rimtai apsisprendes.. galimybe pasirinkti suteikia laisves pojuti tik anksciau ar veliau, manau, prieini pats apsisprendimo momenta, kuomet samoningai prie kazko prisirisi.. savo noru.

Labai daug bėdos, kad į santuoką einama "nes visi eina" - iš čia ir toks didelis skyrybų procentas. Tiesiog žmonės kažkur skuba - per daug, tikrai per daug, o laiko pažinti sau ir kitam daug neskiria.

vertybės, aišku, yra ir šiais laikais gal net palankesnės tam tikėjimui "skurde ir varge", : atsiminkim graikus, romėnus, ir likusias civilizacijų ydas, gi vykdavo net šventės, tam skirta data kai moterys būriais lėgdavo nuogos ir išalkusios (jų vyrai jas vesdavo tik dėl palikuonių ir tvarkyti šeimos finansams, o patys mylėdavo jaunus berniukus - tai buvo norma). Nėra čia ko dejuot šiais laikais - gyvenam pačiuose nuosaikiausiuose

nėra čia ką galvot, gyvybė pati save myli ir net jei šeima iširs, joje gimęs nebūtinai užaugs blogas žmogus ir nebūtinai jį reiks apšaukti, gimusiu ne iš meilės. Rizikos tais svarstymais nesumažinsi, vadovaukitės širdimi, ką taip puikiai moterys visad mokėjo

Nepamirsk, kad kurstyti turi ABU.