Abejones santykiuose...

Sveiki visi, noreciau truputi paatvirauti virtualioje erdveje. Nebegaliu daugiau kenteti ir laikyti visko savyje, net su artimaisiai ir draugais negaliu apie tai sneketi. O ir tu draugu daug neturiu.
Gyvenu uzsienyje, kur turejau gan nelengva kelia. Cia jauciausiai vienisa ir apleista, plius paslijo sveikata, nors ir buvau labai jauna. Visada svajojau apie namu siluma, kol glaudziausi ivariuose nuomotuose kambariuose pas svetimus zmones. Siekiau mokslo, sudetinga buvo mokytis uzsienio kalba, o ir charakteris kazkoks pasidare uzdaras. Zinau, kad kitiems pasitaiko ir daug sunkesniu isgyvenimu, taciau man tai nepadejo jaustis geriau.
Galiausiai sutikau mylima zmogu, pas kuri atsikrausciau gyventi. Jis nebuvo pasiruoses bendram gyvenimui, taciau del aplinkybiu teko mane priimti. Emiau po truputi keisti charakteri, gydytis sielos zaizdeles ir svarbiausiai - turejau namu siluma. Visa tai priverte mane buti aklai tam faktui, jog jis nenori, kad ten gyvenciau. Niekad nevare, taciau as jo uzuominoms apie issikraustyma uzmerkiau akis. Buvau isikibus i tai, ka radau jo namuose, ko man truko ilgus metus. Tai buvo mano kalte...
Ne tik namai, bet ir tas zmogus man tapo viskuo. Labai ji mylejau ir tebemyliu, esu atsidavus ir daug ka savyje sureguliavau pagal tai, kaip jam patinka (nors ir man paciai tie pokyciai buvo i nauda). Matyt turiu kazkokiu emociniu sutrikimu is vaikystes ir tu vienisu metu uzsienyje, nes kiekviena kart pagalvojus apie issiskyrima, galiu verkt valandu valandas, jaustis blogai, nevalgyt. Kazkoks nenormalus jautrumas ir prisirisimas.
O jis manes nelabai jau myli, po gyvenimo kartu, atrode, kad norejo begti nuo manes. Isvaziavo mokytis i kita sali (pasitaike tokia galimybe) ir rysys tampa vis silpnesnis. Vaziavau lankyt, nors kainavo daug, jis buvo irgi atvaziaves - bendravimas puikus, taciau jis abejoja, nebezino ka man jaucia...Nors paklaustas, ar nori but kartu, sako, jog nori. Kiekviena karta vis kitos priezastys, verciancios ji abejoti. O as, prisirisele, beviltiskai mylinti kvaile ir velkuosi is paskos, ir toleruoju jo abejones, retus pokalbius, iniciatyvos trukuma...

Kaip nutraukti ta neracionalu prisirisima ir besalygiska meile? Nebegaliu jau taip gyventi, zinau, jog mano meile nusipelno atsako, o ne dvejoniu. Nesuprantu, kodel isgyvenu viska taip stipriai, jog net nebegaliu susikaupti ties savo mokslais ir darbu...Neseniai suzinojau, jog issivyste gan rimta liga, manau, viskas nuo pergyvenimu ir pan. Patarkit ka nors, prasau :(

Prasyti Dievo pagalbos, nes zmones sioje situacijoje nepades.

Pasidarei vyro šešėlis, nes esi nuo jo priklausoma. Susirask darbą, kad galėtum save išlaikyti, būstą, kad nereiktų glaustis pas kažką - tai fiziniai, finansiniai dalykai.
Vėl pradėk daryti tai, kas patinka TAU, o ne taikykis prie kitų, užsiimk kažkuo sau maloniu, dažniau savęs klausk, ko tu nori, ir stenkis nesusieti savo norų ir laimės su kitais žmonėmis. Gal paradoksualu, bet su kitais laimingi galim būti tik tada, kai išmokstam būti laimingi patys su savim.

Nerimastinga ir nerimo dazno pasekme ta kazkokia liga. Taip ir nesupratau kas ta per kazkokia liga, kur isivyste?

Tokios temos yra shit. Ne todėl kad aš čia nori įžeist ar pan, tiesiog, niekas tau nepateiks čia atsakymo. Visi mes skirtingi, visi skirtingai tvarkomės, todėl tokius svarbius gyvenimo sprendimus turi priimti pati. Mes nežinom nei ką tu dirbi, ką mokaisi, ką veiki laisvalaikiu, kas tau teikia džiaugsmo ir tt. Todėl tik pagal save tu gali nuspręst kaip pasielgsi. Galbūt tau trūksta tik ryžto, o sprendimą žinai jau pati seniai. Tiesiog reik paimt save į rankas vieną dieną ir susitvarkyt sėkmės

Na as financiskai niekada nebuvau priklausoma, nes nuoma ir maistas buvo per puse, o pati dirbu jau 3 metus... Taciau moksluose specialybe pasirinkau butent tokia, kad padaryciau ispudi vaikinui, nors pati buciau kazka kito rinkusis. dabar jau velu, greit baigsiu ta specialybe...
Del paskutinio sakinio tai sutinku 100 %, bet kaip pradeti ziureti saves, kai ilga laika spjovei i savo norus ir svajones, nuo ko pradeti? :/ Kaip igyti kazkiek normalaus, naudingo savanaudiskumo?

Tiesiog imk ir daryk. Ty: susirask sau atskira busta, issiskirk su vaikinu. Tada bent jau atsiras kazkokia terpe savirializacijai. Kai galvoji apie tai kad reikia padaryti tuos nemalonius veiksmus, pasidaro bloga, tad tenka veikti tarsi uzmerktom akim.
Gyvenimas nestovi vietoje, laikas sudelioja viska i vietas, bus tik arba blogiau, arba geriau. Kuo ilgiau atideliosi, tuo didesne tikimybe, kad bus blogiau.
As netikiu, kad yra amzius, kuris lieptu zmogui sustoti eiti link savo svajoniu. Yra daugybe zmoniu, kurie is vis nezino ko nori, o jeigu tu zinai, bet nedristi.. na, cia jau nusikaltimas pries save :}

Pradėti žiūrėti savo norus, svajones, poreikius gali kad ir šiandien. Pradėk nuo bet ko, kad ir mažiausio noro: nusipirk ledų pavyzdžiui arba išeik pasivaikščioti be draugo. Ar ką prarasi? Nemanau. Tik tiek, kad tai darysi viena ir savo malonumui. Pavyzdys: skirk savaitėje sau dvi dienas. Tomis dienomis tu darai ką nori. Tai tavo laikas ir tu jį išnaudok.
Daugelis per tai perėjo, netgi aš. Kar
tais net dabar pajuntu, kad gyvenu dėl draugo, bet to negali būti.

Nutrauki nutraukimo būdu: jam pasakai ačiū ir viso gero, užblokuoji visus jo kontaktus ir kauki viena Na nebent tau patinka būti daiktu, neturi savigarbos ir esi mazochistė

Kazin ar tas zmogutis tave myli... ...Nebent jeigu tu esi toks zmogus kuriam ne taip svarbu kad tave myletu. Buna lab ivairiu zmoniu...kai kam gerai ir prisirisimas...

Na, as ir taip visada viena, po to kai issikrausciau ir draugas isvaziavo i kita sali (jis ten jau 8 menesiai, buvom susitike 3 kartus). Tiesa sakant jau vemt vercia nuo buvimo vienai, vis bandau kazkaip pritraukti daugiau zmoniu i savo gyvenima, draugu ir pazistamu, bet man rodos jie kazkaip jaucia, jog as beviltiskumo busenoj ir todel nelabai noriai leidziasi i draugyste. Man atrodo, kad nemoku but viena, nors ir esu priversta pastoviai.
Apgailetina...

Zinau, yra merginu-auku, kurioms geriausia, kai yra del ko paverkt santykiuose. Bet as tikrai labai noreciau buti mylima ir geidziama, bet kazkodel taip tas zmogus istrigo, ir vis atrodo, jog viskas pasikeis, jei as pasikeisiu. Vienu zodziu...

Savigarba bandau issiugdyt, bet kiekviena kart kai noriu but isdidesne, supykt, neatrasyt (nes pagrinde internetu bendravimas... kiek jo belike), kazkas neleidzia ir atrodo, nenoriu praleist nei vienos minutes. Kaip ta savigarba susigrazint, kai zinai, jog arba reikia taikytis su esama situacija, arba likti toj suknistoj vienatvej. Bet kokiu atveju lieka tustuma, zmones, kurie tau abejingi, ir draugai, kurie reikalingi tik kavos pagerimui mieste

As turiu atskira busta, issikrausciau , kai vaikinas ivaziavo i kita sali. Bet as toks zmogus, jog man namai tik ten, kur mano artimi zmones.

Del svajoniu siekimo tai pilnai sutinku. Turiu labai aiskia svajone, bet jai realizuoti reikia drasos ir pasitikejimo savimi. Kazkada siu savybiu turejau per akis, bet tie metai uzsienyje kazkaip palauze. Buciau likus lietuvoje, galbut jau buciau pradejus igyvendinti ja, bet greiciausiai visa tai - tik pasiteisinimai. Riztingiems zmonems nereikia tam tikros terpes, kad realizuotis

Tu gal geriau nepatarinėk daugiau.

Autore, pirma, nustok teisintis. Tu teisiniesi kiekviename žingsnyje. Antra, pamilk save. Trečia, išmok gyventi viena.
Krūva metų leidau viena, išmokau gyventi su savimi. Ir tuo džiaugiausi.
Vat kada išmoksi šiuos tris punktus, tada ir gyvensi. O artimas žmogus su žmogumi, kuris aiškiai parodė, kad nieko tau nejaučia, nevertas tavo ašarų.

Ar tikrai džiaugiesi ar tik taip sakai? Niekas nenori būt vienas

Žmones santykiuose meilę ir prisirišimą dažniausiai lygiavertiškai sutapatina. Šiaip, tam, kad būtų darnūs santykiai ryšys yra reikalingas, tam, kad atsirastų ryšys reikia "rištis", o rišimosi natūrali pasekmė yra prisirišimas. Bet yra vienas "bet"! Visų pirma, manyti jog prisirišimas garantuos darnius ir ilgalaikius santykius yra labai primityvu, o antra prisirišimas, tai nėra meilė! Atvirkščiai, kuo stipresnis meilės jausmas, tuo mažiau žmogus kažką "pančioja" ar yra "pančiojamas". Žmogus papuola į prisirišimo "spąstus", kuomet santykių stimulu laiko savisaugos instinktą, šis instinktas nors ir yra būtinas ego elementas, bet visgi, paprasčiau sakant, prisirišimas yra egoizmo išraiška t.y. integravimasis į save, į stabilumą, pilnavertį likimą ir t.t. Meilės jausmas yra orientuotas integravimuisi į visumą, į aplinką, į davimą. Kitaip sakant, tai jausmas visiškai nesusijęs su ego ir stabilumo siekimu, dėl to, jis negali būti susijęs su prisirišimu. Tai, jog žmones sugalvojo (vedini savisaugos instinkto) sakyti, kad prisirišimas, pavydas, ir pan., yra meilės išraiškos pojūčiai, o ne meilės jausmo nebūvimas. Dėl šios logikos deformavimo priežasties, žmones gyvena iliuzinius gyvenimus ir susiduria su realiomis ir skaudžiomis problemomis. Taigi, bendrinant, autorės problema yra prioritetų sistemoje-pasaulėžiūroje, kurią perstačius spręstųsi ir problema.

Kekse, prisipažinsiu, buvo sunku būti vienai, bet kaip ir sakiau, tuo aš išmokau džiaugtis. Kodėl buvau viena čia jau kita tema ir šio klausimo aptarinėti nenoriu, bent dabar. Nebent žinutėse asmeniškai tau papasakosiu.
Viena nenorėjau būti, bet buvo situacijos, kad kitaip negalėjau elgtis ar kažką daryti kitaip.

Sveikinu,
Jau vien šis tavo pasisakymas, yra mažas žingsnelis tavo pokyčių link. Juk kartais užtenka įvardinti problemas, kad atsirastų ryžto jas įveikti.
Siūlyčiau Tau susirasti palydovą, tai nebūtinai turi būti mylintis ir mylimas žmogus. Tai gali būti veikla, knyga ir pan. Svarbu, kad kai pradėsi abejoti galėtum į tai atsiremti. Atrama gali būti ir kintantis dalykas (knyga, filmas, sutvarkyti kambariai, studijos, diplomas, atlyginimas ir t.t.), tai priklauso nuo tavęs.
Daug kam (nebūtinai tai turi tikti ir tau) padeda savanoriavimas, kitiems bendra veikla pvz. turistu, dekupažistų ir t.t. būrelis. Juk smagu jaustis kažkam reikalingu, kažką gebančiu ar turinčiu bendraminčių.
Bandyk, bandyk... ir subandysi kažką unikalaus ir tinkamo sau.