Turiu spektrofobija. Ką daryti?

Turiu vieną didelę baimę - Spektrofobija Daug domėjausi apie ją internete. - "Spektrafobija yra labai specifinė baimė vaiduokliams, šmėkloms ir paranormaliems reiškiniams. Dauguma suaugusių žmonių gali pripažinti, kad jie bijo vaiduoklių, tačiau nuo spektrofobijos kenčiantis žmogus tiki, kad vaiduokliai ir šmėklos egzistuoja kiekviename žingsnyje ir netgi gali atimti žmogaus gyvybę. Dažniausiai ši fobija atsiranda po sunkių protinių ar fizinių traumų. Jos simptomai įvairūs - nuo paprasto nerimo ir panikos priepuolių iki alpimo. Tai labai retas sutrikimas ir dažniausiai žmogus jį diagnozuoja pats sau."
Ištiesų viskas man tikrai sutampa. Ji man nuo yra nuo mažens. Prasidėjo viskas nuo mirusio tėčio nuotraukos, o baigėsi tuo, kad dabar bijau išeiti į kiemą, eiti vieną į tualetą ar vonią praustis. Bijau nuo kažko nusisukti. Visada eidama gatve, sėdėdama, ar netgi atsigulusi į lovą miegoti žvalgausi į visus kampus. Bijau durų - pro jas visi išeina ir įeina, žinau, kad pro jas gali bet kada kažkas ateiti, bet kas.... Daug kartų bandžiau sau įrodyti jog ten nieko nėra - "tai tik tavo laki vaizduotė", bet po tokių kalbų dar labiau pradedu bijoti. Mane išmušą šaltas prakaitas, sulėtėja pulsas, jaučiuosi sustingusi, bandau save raminti, bet negaliu - jaučiu jei ištarsiu nors žodį kažkas mane išgirs ir man galas. Bijau beveik visada ir man jau pabodo bijoti. Ar kažkam dar taip yra? Ir ar yra kokių būdų tai įveikti?

bijau stypsot prie didelio veidrodžio , atsukus jam nugarą, o jei dar užsimerkt reikia,+ jei dar naktis , tai iš vis širdis plakt smarkiau pradeda Rods kas išlis iš to veidrodžio . Va kokia mano fobija

Pas gydytoją buvai?

Man taip irgi buvo.. Vaikystėj. Mažiau žiūrėk tų mistinių laidų i fsio . Kai rodo, vaiduoklius pamatė ir t.t. ir pnš. Nu man ar buvo ar nebuvo, neprisimenu. Mačiau nemačiau, nesvarbu. Nebegalvoju apie tas šmėklas ir man viskas gerai. ^^ Išeik i lauką, prasiblaškyk su draugais ar draugėm kurnors išeik, stenkis apie tai negalvot. Net nežinau ką patart. ._.

O tu žinojai, kad vaiduokliai geba valdyti ir įvairius prietaisus, ypač elektroninius? Tavo vietoj atsargiau naudočiau kompu. Išvis nesinaudočiau, ką žinai, kokių demonų ar šmeklų ten privisę.

Nežiūriu ir iš viso savo kambary neturiu televizoriaus. Man jis neįdomus, o per kompiuterį žiūriu vien komedijas. draugių ir draugų neturiu, neesu drąsi tarp žmonių, daug kartų bandžiau užmegsti pažintis, bet man tiesiog neišeina. Galvoju gal kokias bendravimo pamokas lankyti :D.
O vienai kur nors išeiti - šiurpu..............

Aha, visokių "arklių" ir "kirminų". :D

Artimiems pasakyk, turėtu padėti, o jei ne tai eik pas psichologa.

Tikrai? :( Bet elektriniuose daigtuose visas mano gyvenimas... Muzika... Muzika.... Muzika...

Va :D dar turiu baimę psichologams , nei kart pas juos nebuvau ir nenoriu nors norėčiau ;s, nežinočiau ką jam sakyt ir išvis atviraut nepažystamam žmogui.. mintis nežavi :)

Sakiau artimiems, bet Nesugebu sakyti kažko rimtai, nes visi visada manęs rimtai nesupranta. Išgyvenu daug ką ir kai kažkam tai papasakoju jiems atrodo tai kaip nevykęs juokas, todėl pasakoju viską tik su šypsena , kad jei jie nieko nepagautų manytų jog juokauju...
Apie psichologą ir galvojau jei nieko negalėsiu padaryti...

Teisybė...

Lol, wtf? Nenoriu, nors norėčiau? Pati sau prieštarauji. :D

O šiaip tai nieko ten beisaus nevyksta pirmus kelis kartus bus daug klausimų, o vėliau visas procesas labiau panašus į dialogą(nors vistiek daug klausimų yra užduodama).

Pasakyk viską kaip yra ir be jokių šypsenėlių(jei iš tikro taip blogai).

Hehe, pamenu kadaisę pamatęs kažkokį dokumentinį filmą apie šikšnosparnius, kur pasakojo kad yra kažkokia rūšis, kur prasibrauna pro namo stogą ir čiulpia vaikų kraują, negalėjau keletą savaičių normaliai miegot (nesvarbu, kad namas blokinis, ir apskritai šikšnosparnių apylinkėse nelabai būdavo, ką jau kalbėt apie tos rūšies). Taip pat tamsos bijojau, vaiduoklių, vorų (na, jie ir iki šiol ramybės neduoda).
Tačiau vieną dieną atsisėdau ir pagalvojau - ok, tarkim vaiduokliai iš tiesų egzistuoja. Argi nebūtų prikolas tikrai juos pamatyt? Ta prasme jų egzistavimas nėra įrodytas, tad realiai pamatyt vieną būtų vos ne gyvenimo nuotykis. Ir kažkaip susidariau tokią nuomonę, kad jeigu jau norėtų kuris vaiduoklėlis prismaugt mane - jis taip ir padarytų, nesvarbu, bijočiau aš jo ar ne. O jeigu prieš akis pasirodytų vienas ir neturėtų piktų ketinimų - gal ir paplepėt išeitų su juo...
Kas dėl patarimų, tai net nežinau ar verta tai patarinėt, bet galėtum daryt atvirkščiai, nei kad kažkas čia siūlė. Pažiūrėk kuo daugiau siaubo filmų. Iš pradžių gal bus baisu ir neramu, tačiau laikui bėgant yra šansas, kad jautrumas tokiems dalykams sumažės.
Pvz kadaisę pamatęs Skambutį (amerikietišką, ne japonišką) keletą dienų jaučiausi neramiai ir kažkodėl pradėjau gliaudyti tokio tipo filmus kaip riešutus. Ir taip susigadinau sau siaubo filmų žanrą, nes man jau nebeliko filmų, kurie sukeltų baimės jausmą.

Man tai primena futurama kai Benderis bande Fraju nuzudit valdydamas elektronika.
Seip siuliciau pas psichologa nueit

mažiau filmų žiūrėkit

Tipo imunitetą įgautu. Manai pavyktu?

Na juose dazniausiai yra daugiau prasmes nei muilo operose ar paprasciausiuose serialuose va geras pvz http://www.youtube.com/watch?v=m28x2imbgZc

Čia yra labiau "hit or miss" patarimas. Todėl ir abejojau ar verta tai rašyt. Šansų, kad pavyktų, yra, tačiau iš kitos pusės - taip pat yra šansų kad tai visiškai išves iš proto, daug kas priklauso nuo mentalinio patvarumo. Tad, manau, iš pradžių gal ir vertėtų rimtai apsvarstyt visą tą reikalą su psichologais.

Arba tiesiog susitaikyt su tuo. Lengviausias (bet tuo pačiu ir sunkiausias) variantas.